Categories
Esė Jurgitos Jakūnienės dienoraštis

Man patinka Kalėdos…

Kiekvienais metais laukiu Kalėdų… ir tuo pačiu nelaukiu jų, nes kiekvienais metais prisiplanuoju kalnus darbų, prisigalvoju įsipareigojimų: iš pagrindų sutvarkyti namus, išblizginti kiekvieną kampą, sugalvoti ir nupirkti originalias dovanas artimiesiems ir giminaičiams, surasti kalėdiniam stalui receptus patiekalų, kurie nustebins namiškius. Kasmet neišvengiamas maratonas po parduotuves, o ir darbe nemažesnė įtampa – artėja metų pabaiga, metinių ataskaitų ruošimas, dar nepamiršti pasveikinti klientus ir kolegas… kasmet iš noro turėti tobulas Kalėdas, kai šeima susėsdavo prie Kūčių stalo, jausdavausi it nuvarytas arklys. Nes ir plėšiausi daugiausia, juk viską turiu padaryti pati, o kaip gi, juk niekas kitas taip gerai nepadarys… Taip ir praeidavo tos šventės kažkaip ne taip – lyg pro šalį, nepalietę širdies tuo šventiniu džiugesiu. Su didžiausiu atidumu parinktos dovanos, ant kalėdinio stalo, rodos, tik jerubių trūksta – deja, man atrodė, kad visa tai artimieji priima lyg savaime suprantamą dalyką. Dažniausiai, ką pajusdavau – lengvą erzulį, kad šeima nesupranta, neįvertina, kiek pastangų, kiek nervų, kiek sveikatos įdėjau, ruošdama tokias „tobulas“ šventes.

"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."
"Dukra pagamino kilimėlį iš vyno kamščių, iš seno odinio sijono padarė papuošalų, iš natūralių produktų pagamino citrininį kūno šveitiklį, paskrudino su aštriais prieskoniais riešutų..."

Tačiau šiemet viskas pasikeitė – metų pradžioj likau be darbo. Vyras jau antri metai bedarbis, vaikai studentai… Gerai, kad seserys padeda, ačiūdie, nors mokslų vaikams mest nereikia, mąsčiau sau, o visa kita kaip nors iškentėsim. Stengiausi nepasiduoti blogoms mintims, tačiau kur jos dings – tarsi šešėliai tūno už nugaros, tik ir laukia, kada ateis silpnumo akimirka. Su baime laukiau artėjančių švenčių – pinigų nėra, nežinia, ką padėsiu ant kalėdinio stalo, o jau apie dovanas tai net svajoti nėra ko… Ir staiga prisiminiau epizodą iš bene prieš šimtą metų matyto filmo „Vėjo nublokšti“: Skarlet, išpuoselėta aristokratė, pratusi tik prie puošnių drabužių, karietų ir aukštuomenės balių, karo metu priversta kapstytis svetimam lauke,  pažliugusiam nuo rudens lietaus ir ieškoti ten užsilikusių šakniavaisių. Pagauta įniršio ir ryžto, besileidžiančios saulės fone, ši liaunutė moteris iškelia į dangų ranką su iškapstyta daržove ir sušunka: „Prisiekiu, Dieve, kad darysiu viską, bet mano šeima nebadaus!.. Beveik kaip kine ir aš prisiekiau sau, kad darysiu viską, bet šventės bus – ir jos bus gražios.

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra

KŪČIOS

kuciosAnot lietuvių tautos etnologijos tyrinėtojos Pranės Dundulienės, senovės žyniams pastebėjus, jog dienos pradėjo ilgėti, būdavo skelbiama didelės šventės pradžia, kurią lydėjo sudėtingos apeigos, magiški veiksmai, burtai, aukos ir t.t. Ši diena vadinta Kūčiomis. Kūčių žodžio kilmė yra labai sena ir sieja mūsų mažą tautą su didžiosios dalies Europos senąja kultūra. „Lietuvių kūčios, lenkų kūčia, graikų kukkia reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms.“ (P. Dundulienė „Lietuvos etnologija“, p. 230) Vakarinėje Lietuvos dalyje po Kūčių vakarienės, moterys berdavusios ant žemės margus žirnius kartu sakydamas tokius žodžius: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Kočėmis vadindavo vėles. Mokslininkai spėja, kad būtent nuo šio žodžio kilo Kūčių pavadinimas.

Vienas svarbiausių senųjų Kūčių papročių – apeiginis prausimasis. Jis vykdavo atlikus visus šventės pasiruošimo darbus. Pirmiausia šeimininkės arba merginos prausdavo vyrus nusirengusius iki juosmens, vėliau prausdavosi pačios moterys. Vėlesniais laikais vakarėjant Kūčių dienai žmonės prausdavosi pirtyse ar kubiluose. Apeiginis prausimasis turėjo gilią daugiasluoksnę apsivalymo prasmę. Šis veiksmas turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, atitolinti nelaimes, piktąsias dvasias ir pan. Kita svarbi apsiprausimo prasmė, jog prie šventinio stalo žmogus turėjo sėsti būdamas švarus, t.y. be nuodėmės ir blogų minčių. Juk prie to paties stalo renkasi mirusiųjų vėlės. Todėl žmonės stengėsi susitaikyti su kaimynais, atleisdavo įvairius dalykus savo priešams.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra

DVYLIKA

Dvylika dienų lieka iki Kalėdų…

Šiaip, rodos, eilinis skaičius, bet kai įsigilini, supranti, kad niekas be reikalo neatsiranda, tuo labiau neišnyksta. Pastraksėjau bekraštėse interneto pievose ir paieškojau ar labai dažnai dvyliktą metų mėnesį Lietuvos gyvenime sutinkamas skaičius dvylika. Wikižodynas jį įvardina kaip kiekinį skaitvardį, dvyliktą skaičių natūraliųjų skaičių aibėje.

„Dvylika Vilniaus apaštalų“ – lietuvių inteligentų draugija, veikusi Vilniuje 1895-1904 metais, organizavo lietuviškas pamaldas, viešai kalbėjo apie lietuvių tautinį pabudimą, savo lėšomis leido pirmąjį lietuvišką dienraštį. Draugijos spaudžiamas, Vilniaus vyskupas perdavė lietuviams šv. Mikalojaus bažnyčią.

Visi gerai žinom vaikystės pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ apie Elenytę ir jos brolius, paverstus juodvarniais ir per prievartą turėjusius skraidyti, dabar jau galima šią pasaką ne tik skaityti, bet ir teatro scenoje išvysti – spektaklis naujas, pamokantis, išskiriantis melą ir klastą. O kas gi neprisimena puikaus vaikiško filmuko „Dvylika mėnesių“ apie vargšę našlaitę, pamotės ir jos dukros išvarytą į mišką per speigą ir pūgą naujametę naktį snieguolių rinkti. Filmas vaikiškas, bet su gilia potekste ir suaugusiųjų paklydusioms mintims. Vėl gi kaip dar kartą neprisiminti unikalaus romano „Dvylika kėdžių“, istorijos, daugiau kaip septyniasdešimt metų skaitomos ir nesenstančios, kupinos groteskiško rusiško humoro, prajuokinančios iki ašarų. Kai kurios frazės iš filmo „Dvylika kėdžių“ tai ir sparnuotomis tapo. Gal kaip tik tų netirpstančių frazių dėka Kaune bilijardinė tuo pačiu pavadinimu duris atvėrė.

Pavarčiau internetines knygas. Šaltoje Suomijoje, pasirodo, yra mažas nykštukas, kuris, likus iki Kalėdų dvylikai dienų, sugalvojo suruošti „Dvylika dovanų Kalėdų seneliui“ – kiekvieną dieną po staigmeną, kurios labai pralinksmindavo kaimelio bendruomenę. Iš rimtosios literatūros išleista „Dvylika istorijos detektyvų“, dvelkiančių XX amžiaus slaptųjų archyvų paslaptimi. DVD lentynoje radau meninį fantastinį filmą iš visatos ateities „Dvylika beždžionių“.

„Gali būt, kad mačiau Jus tą vasarą, kai dvylika savaičių be perstojo snigo…“ – dainuoja Marijonas Mikutavičius savo dainoje „Dvylika savaičių sniego“.

Manoma, kad skaičius dvylika – tai simbolinis žingsnių skaičius sėkmingo verslo link. Beje, link blaivybės taip pat… Dar skaičius dvylika šio mėnesio sporto pasaulyje buvo sėkmingas keliems lietuviams krepšininkams – būtent po 12 taškų jie pelnė komandoms, kuriose dabar žaidžia.

Europos Sąjungos vėliavoje – mėlyname fone dvylikos auksinių žvaigždžių ratas, simbolizuojantis tobulumą, užbaigtumą ir vienybę.

Evangelijoje skaičius dvylika reiškia pilnatvę ir išsipildymą. Jėzų lydėjo dvylika apaštalų.

Metus sudaro dvylika mėnesių. Senus metus nauji pakeičia dvyliktą valandą nakties. „…dvylika, dvylika muša rodyklės ir nusišypso žvaigždėtas dangus…“ – niūniuosim naujametę naktį. Šiandien para sudaryta iš dienos ir nakties, kurių kiekvieną sudaro dvylika valandų, valandoje yra penkis kartus po dvylika minučių, minutėje – penkiskart po dvylika sekundžių.  Ant šventinio Kūčių stalo tikriausiai visi dėsime dvylika patiekalų, o lygiai dvyliktą nakties prabils mūsų namų augintiniai gyvulėliai, eisim paklausyti…

Taip…jeigu kiekvienas čia dar pridėtų savus ar nugirstus pasakojimus, susijusius su skaičiumi dvylika, tai ir visai smagių istorijų galėtume pasiskaityti…

Tokia mano nuomonė.

Danutė