Žymų Archyvai: krūtinė

GYDYTOJAS – JUOKAS (1)

Mūsų smegenys negali tuo pačiu metu apdoroti priešingos informacijos: mes arba džiaugiamės, arba liūdime, bet kartu nesutapatiname šių skirtingų emocijų. Šis smegenų apsaugos mechanizmas saugo mūsų protą nuo maišalynės. Tai reiškia, kad kai jaučiamės laimingi, užmirštame neigiamas emocijas. Kitaip sakant, šypsodamiesi ir juokdamiesi mes negalime jausti liūdesio ir pykčio ir priešingai – nepajėgiame šypsotis ir jaustis laimingais, kai esame neigiamų emocijų pančiuose. Pabandę nusišypsoti esant neigiamoms emocijoms, iš pradžių pajusite emocijų kovos įtampą. Bet pasistenkite išlaikyti šypseną – ir greitai būsite stebuklo liudininkais. Neigiamos emocijos pasitrauks ir išsisklaidys kaip vėjas. Žinoma, sunku šypsotis atsidūrus nemalonioje situacijoje arba susirgus. Vienok pasistenkite bent pakelti lūpų kampučius – savo šypsenos galia jūs greitai panaikinsite neigiamas emocijas. O dar geriau pasinaudokite Ilči Li siūlomais pratimais ir apjungę kvėpavimą, šypseną ir valios pastangas galėsite lengvai atsikratyti streso ir neigiamų emocijų kasdieniniame gyvenime.

PARUOŠIAMASIS PRATIMAS ATSILAISVINIMUI NUO EMOCIJŲ

1. Atpalaiduokite pečius, užsimerkite ir nusišypsokite. Pajuskite, kaip atsipalaiduoja jūsų kūnas ir smegenys, kaip atsipalaidavimas krūtinėje kyla aukštyn, į galvą.

2. O dabar susiraukite kaip galima stipriau ir pajuskite kaip didėja įtampa kūne ir galvoje.

3. Nusišypsokite, o po to staiga susiraukite. Pakartokite keletą kartų ir stebėkite, kaip į tai reaguoja jūsų kūnas. Tai labai geras pratimas smegenims.

4. O dabar pradėję  šypsotis palaipsniui paverskite šypseną kvatojimusi ir stebėkite savo kūno pokyčius.

5. Kvatokitės kaip įmanoma garsiau. Leiskite kartu juoktis visam savo kūnui nuo viršugalvio iki kojų pirštų galų. Pajuskite, kaip atsigaivina jūsų smegenys.

(tęsinys sekančiame straipsnyje)

ILČI LI „SMEGENŲ KVĖPAVIMAS“

Ilči Li (Ilchi Lee) yra 1990 m. įkurto Korėjos smegenų tyrimo Instituto vadovas. Ilči Li sukurtą smegenų pažadinimo metodiką, kurią jis vadina „smegenų kvėpavimu“, nors nelengva, bet įmanoma įsisavinti. Joje taip pat yra jogos elementų. Pagal Ilči Li, žmogaus kūne funkcionuoja trys energijos rūšys: 1-įgimta, paveldėta energija, 2-energija, gauta iš maisto ir įprasto kvėpavimo, 3-energija gauta atsipalaidavus ir susikaupus atliekant specialius kvėpavimo pratimus.

Taigi, smegenų pažadinimui, arba suaktyvinimui, naudojama būtent ši 3-ioji energijos rūšis. Pirmiausia reikia susipažinti su energijos tekėjimo mūsų kūne keliais – meridianais, akupunktūriniais taškais, gerai išsityrinėti pačių smegenų vaizdą, formą, sudėtį ir t.t., išmokti gerai atsipalaiduoti, vizualizuoti, o svarbiausia – išlavinti savo kūno energijos pojūčius (tai bioenergetikos pagrindai).

Prieš pradedant pratimus smegenims, atliekami kraujotakos suaktyvinimo visame kūne fiziniai pratimai. O tada jau reikia atsipalaiduoti, 3 kartus įkvėpti ir iškvėpti, užsimerkti ir įsivaizduoti savo smegenis. Reikia mintimis jas apžiūrėti iš visų pusių, ištyrinėti kiekvieną raukšlelę ir po to mintimis paimti savo smegenis, padėti prie krūtinės. Jei kas netvarkoj jose – pataisyti.

Galima mintimis smegenis plėsti ir vėl suspausti, priduoti joms taisyklingą formą, jeigu jos deformuotos, mintimis jas glostyti, masažuoti. Dar dalima mintimis atsargiai paimti savo smegenis ir jas plauti švariame, tyrame šaltinio vandenyje, kol bus pašalinti visi nešvarumai. Galima ir kvėpuoti per smegenis – įkvėpti per viršugalvio aktyvų tašką, o iškvėpti per burną.

Ir taip pamyluotos smegenys atsargiai mintimis grąžinamos atgal į galvą. Tada vėl 3 kartus įkvėpti ir iškvėpti, atsimerkti, stipriai patrinti delnus, kad sušiltų, ir jais švelniai pamasažuoti veidą, kaklą, krūtinę. Ir baigta. Tai maždaug taip atrodo pats sunkiausias darbas su savo smegenimis. Yra dar fiziniai pratimai nedirbančioms smegenų sritims išjudinti. Jeigu būtų įdomu, juos galėčiau aprašyti straipsnelyje. Be to, yra kitų autorių paprastesnių metodų gydytis mintimis. Bet manau, kad dar nedaug žmonių domisi šiomis problemomis, ir nežinau, ar reikalinga ši informacija.

Janina

Plačiau apie mokslininką ir jo veiklą skaitykite: http://www.ilchilee.com/

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė