Categories
Sodas, daržas Sveikata

Aktinidija

actinidia_SientabrskayaSu drauge geriant arbatą ir žiūrint pro langą,  akys užkliuvo už plačiai įsikerojusios mūsų aktinidijos. Diskutavome kodėl šį artimą kivio giminaitį, retai kas augina. Juk jam ypatingų auginimo sąlygų nereikia, augalas gražiai atrodo, uogos labai skanios ir svarbiausia vitaminingos. Suvalgius vieną uogą, gauname visos paros vitamino C normą. Tai reiškia, kad kelis kartus pranoksta citrusinius vaisius. Taigi tik teigiami argumentai.

Lietuvoje populiarios dvi aktinidijų rūšys tai Smailialapė (dailioji) aktinidija ir Margalapė aktinidija. Pas mus auga Margalapė. Pastaroji yra atsparesnė šalčiams nei Smailialapė. Štai ką apie jas rašo literatūroje:

Daugiametis dvinamis vijoklinis augalas. Užauga iki 7m aukščio(stiebas tėvynėje užauga iki 25m aukščio ir 10-15cm skersmens). Žievė ruda, miltuota. Lapai ovališkai kiaušiniški, kiaušiniški arba elipsiški, 6-13cm ilgio ir 5-10cm pločio, smaili, smulkiai dantyti, viršutinėje pusėje tamsiai žali, blizgantys, apatinėje šviesesni, prie gyslų pūkuoti. Prieš žydėjimą daugumos lapų viršūnės pabąla, o sirpstant uogoms- parausta. Žiedai vienalyčiai, žalsvi, kvapūs, 1-2cm skersmens. Žydi birželio-liepos mėnesiais. Vaisiai- 2-3cm ilgio, 1-1,5cm skersmens žalsvos saldžios su išilginiais ruoželiais uogos, turinčios daug sėklų. Uogos prisirpsta liepos pabaigoje ne vienu metu. Sėklos tamsiai rudos. Maistinis, dekoratyvinis, vaistinis, vitaminingas augalas.

Categories
Danutės dienoraštis Kompiuteriai ir internetas

DARBAS PRIE KOMPIUTERIO

Visai nesvarbu ar kompiuteris yra darbo priemonė, ar prie jo prisėdame tik savo malonumui, darbo saugos taisyklės vienodos visiems. Daugkartiniais tyrimais nenustatyta, kad kompiuteris labai kenktų mūsų sveikatai, ypač, jei jis yra surinktas pagal specialius gamyklinius standartus. O mūsų sveikata priklausys nuo mūsų pačių noro laikytis elementariausių rekomendacinių reikalavimų ir normų.

Kad kompiuteris namuose teiktų džiaugsmą ir nesukeltų nuovargio, reikėtų, remiantis Lietuvos Valstybinės Darbo inspekcijos rekomendacijomis, mums patiems labai pasistengti – prisitaikyti darbo vietą, apšvietimą, sureguliuoti monitoriaus ekrano ryškumą ir kontrastą, kurie iš esmės turi skirtis žiūrint filmą, skaitant elektroninę knygą ar rašant tekstą. Bet kuriuo atveju geriau rinkimės šviesų foną – jis mažiau vargina akis negu tamsus fonas.

Visų pirma, pareguliuokime kėdės aukštį pagal savo ūgį arba monitoriaus ekraną, kad jo centras būtų 15-20cm žemiau akių lygio, pėdos turi būti laisvai priglaustos prie grindų, naudokime kojoms kėdutę, jeigu negalima kitaip. Rankų riešams bus lengviau, jei jie patogiai gulės ant stalo, nebus įtempti, jei klaviatūra ir pelytė bus tinkamu pasiekti atstumu. Nugaros ilgai nelaikykime viena poza, nes pavargs ir nutirps raumenys.

Šiuolaikinių monitorių skleidžiami spinduliai nėra kenksmingi, tačiau ilgą laiką įtemptai žiūrint į ekraną ir nemirksint, akys pavargsta, išsausėja, parausta, atsiranda deginimas ar niežėjimas. Todėl, nors ir labai įdomus darbas būtų, prisiverskime kas pusvalandį atsitraukti nuo ekrano ir pažvelkime į tolį, ne mažiau šešių metrų atstumu nuo akių. Labai gerai jei šiame matymo lauke bus žalias medis ar krūmas. Jei ne, tai akimis susiraskime tolimiausiame kambario kampe augantį žalią lapuotį augalą – žalia spalva ramina sudirgusias akis. Nepertraukiamai dirbti kompiuteriu galima ne daugiau kaip 1 valandą, ilgesnis darbas be pertraukų sukelia stresą organizmui. Padarykime 10-15 minučių pertraukėlę, pavaikščiokime, pamankštinkime rankas. Jei kitaip neįmanoma, tai bent jau atloškime galvą, užmerkime akis kelioms minutėms, stipriai pamirksėkime, pakraipykime žvilgsnį į šonus. Reguliariai reikia nuvalyti dulkes nuo ekrano, nes tai irgi apsunkina regėjimą.

Akys mažiau vargs, jei į ekraną nekris ryški šviesa ir nebus atspindžių. Langai, šviesos šaltiniai, atspindžiai ant blizgių paviršių bei šviesių drabužių gali sudaryti atspindžius ir ant ekrano. Geriausiai, kai ekranas atsuktas stačiu kampu į langą, o šviesa krenta iš kairės. Keiskime ekrano palinkimo kampą, naudokime užuolaidas arba žaliuzes, įjunkime arba išjunkime pagal poreikį darbo vietos apšvietimą – taip išvengsime atspindžių ir apsaugosime akis. Priklausomai nuo monitoriaus dydžio ir mūsų regėjimo stiprumo, atstumas nuo ekrano iki akių turėtų būti 0,5-1,0 m. Skaitant ar rašant reikia pareguliuoti teksto dydį, kad regėjimas nebūtų įtemptas, kad matytume laisvai visas raides.

Pats kompiuteris skleidžia elektromagnetines bangas, kurios nėra pavojingos, jei neviršija leistinų ribų, o tai vėlgi užtikrina kompiuterį pagaminusi įmonė. Dažnai mes taupumo sumetimais neperkame kompiuterio specializuotoje parduotuvėje, o prašome kad jį surinktų koks nors mūsų pažįstamas meistras. Tokiu atveju niekas negalės užtikrinti mūsų saugumo, niekas nebus atsakingas už mūsų sveikatą, dirbant prie tokio naminuko, sutaupysime pinigų sveikatos sąskaita. Manau, kad geriau vis dėlto nusipirkti kompiuterį su teise į garantiją ir dar susigrąžinti dalį sumokėtos sumos.

Neseniai skaičiau, kad moteriškos rankos kažkokiu būdu labiau prisitaikę prie darbo klaviatūra. Alkūnės nervas, reguliuojantis rankų pirštų ir apatinės delno dalies judesius, yra mažiau pažeidžiamas nei vyrų, todėl labiau reikia saugoti tokį turimą turtą ir stengtis atkreipti dėmesį į taisyklingą rankų padėtį ant stalo. Na, o prie kompiuterio galima laikyti kaštonus – visai gražu. Beje, kaktusai tikrai geriau auga ten, kur yra elektromagnetinių bangų energija, tik reikia prisiminti, kad jie patys neigiamos energijos šaltiniai, o tai ne visus vienodai veikia. Beje, gerai prie kompiuterio laikyti piramidės formos daiktus.

Tokia mano nuomonė.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė