Žymų Archyvai: Kristus

Ikonų žavesys ir magiška galia

Ikona - vaizdu išreikštas Dievo šlovinimas.
Ikona - vaizdu išreikštas Dievo šlovinimas.

Kada pirmą kartą Jums teko išgirsti apie ikonas? Prisipažinsiu, man visai neseniai, gal tik prieš pora metų, kuomet vienos paskaitos metu dėstytoja pradėjo pasakoti apie ikonas, kuriomis yra puošiamos Rusijos stačiatikių bažnyčios. Pamenu, tąkart labai susidomėjau, todėl dabar nusprendžiau atgaivinti savo prisiminimus.

Tikriausiai visiems jau yra gerai žinoma, kad ikona yra religinio meno darbas, dažniausiai paveikslas, kuris pasitaiko tiek rytų krikščionių, tiek katalikų religiniame mene. Dažniausiai ikonose yra vaizduojama Marija, Kristus, angelai ir kiti įvairūs religiniai motyvai. Ikona yra tapoma visiškai kitaip nei kiti religiniai paveikslai: tapant ikoną labai svarbu yra išmanyti ikonografijos meną, nes ikonos yra tapomos pagal Bažnyčios patvirtintą ikonografinį kanoną.

Ikonos tikslas yra kelti žmonių protus ir širdis į dangiškuosius dalykus. Ikona – vaizdu išreikštas Dievo šlovinimas. Yra žmonių, kurie susigundo ikonomis papuošti savo namų interjerą, tačiau, mano manymu, to tikrai nereikėtų daryti: ikona – bažnyčios interjero dalis, o ne namų.

Toliau skaityti Ikonų žavesys ir magiška galia

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

ADVENTAS

Keturi sekmadieniai iki Kalėdų.

Atėjimas į džiaugsmingą šventę.

Adventas.

Tokie paprasti, o daug reiškiantys žodžiai. Nuo senų laikų lietuviai ant Advento vainiko segdavo keturias žvakes, simbolizuojančias keturias Advento savaites.

Adventas krikščionių religijoje yra laikotarpis, pažymintis laiką iki Jėzaus gimimo. Kiekvienam šventadieniui tamsoje uždegdami po vieną žvakę, vis labiau artėjame prie džiaugsmingo įvykio. Pas mus įprasta Advento pradžia laikyti lapkričio 30-ąją, Šv. Andriejaus dieną, o tęsiasi jis iki Kalėdų.

Prisimenu, tėvai dažnai pasakodavo savo vaikystės ir jaunystės prisiminimus – kaimo žmonės susirinkdavo į vieną trobą, vakarodavo, dirbdavo kažkokius namų ūkio darbus ir labai daug dainuodavo. Dainuodavo ir advento arba kalėdines dainas, senoviškas, tęsiamais balsais, tarsi giesmes. Vėliau kaimas pamažėle persikėlė į miestą, keitėsi buitinės sąlygos, keitėsi ir pats gyvenimas, atsirado kitokie rūpesčiai. Žmonės dabar nebedainuoja tik šiaip sau…

Šiandien Advento metu nelabai norima susilaikyti ir nuo triukšmingų linksmybių, nuo vakarėlių, daugiau lygiuojamasi į vakarų pasaulio pasiūlytą kalėdinį šurmulį, kuris paremtas vien materialinėmis vertybėmis, blizgučiais apkarstytais pirkiniais bei dovanomis. Jaunimas nori linksmintis.  Kažkodėl dauguma lietuviškų švenčių yra labai liūdnos. Ne išimtis ir Advento laikotarpis – tai daugiau tikinčiųjų maldų, vyresnio amžiaus žmonių susikaupimo ir pragyvento laiko apmąstymų metas. Beje, linksmybių nepateikia ir nevykusi žiema. Tamsiausios ir niūriausios metų dienos, besniegis, lietingas laikotarpis tarsi įpareigoja liūdėti.

Mano vaikystės vasaros prabėgdavo kaime pas močiutę. Sunkiai dirbo seneliai, ūkis didelis, darbų daug, bet niekuomet nepamiršdavo pasninkauti. Visada penktadieniai būdavo pasninko dienos, kažkaip to nereikėdavo priminti ir mums, vaikams. Ir Advento laikotarpiu lietuviams būdinga laikytis pasninko, tarsi pasėjama mintis, kad gali savanoriškai pasidalinti su kitu tuo, ko pats turi per daug. Žinoma, yra išimčių – kūdikiai, seneliai, ligoniai – visi, kuriems būtina apibrėžta mityba. Bet manau, kad retkarčiais susilaikyti nuo maisto visai nekenkia mūsų organizmui.

Visą Advento laikotarpį skirsime pasiruošimui Kristaus atėjimui, Kalėdoms, nepamiršime savęs bei savo aplinkos: reikia apvalyti ne tik tolimiausias, sunkiai pasiekiamas namų kertes, bet ir savo mintis bei sielą.

Iš vaikystės prisimenu mamos pamokymus, kad visi mūsų poelgiai žemėje, visi darbai – geri ir nelabai geri – yra registruojami ir kad už tai kada nors bus atseikėta tuo pačiu…

Tokia mano nuomonė.

Danutė