Žymų Archyvai: komplikacijos

PANDEMIJA IR GRIPAS

hormonine-kontracepcijaMes senjorai, pastebėjau, vengiame dienoraštyje aktualių temų. Jas pasiliekame dažniausiai aptarti prie stalo ar telefonu su artimais žmonėmis.  O rašiniams skiriame savo kūrybingumą, žinias, patirtį ar tiesiog dalijamės praktiniais patarimai. Tiesiog, kitaip žiūrime į vertę ir į tai ką galima paversti verte praturtintu dalyku. Tikriausiai tai ir yra mūsų amžiaus bruožas – šioks toks gebėjimas skirti grūdus nuo pelų.

Su gripo pandemija lygiai tas pats. Medicinines kaukes dėvi dažniausiai jauni ir vidutinio amžiaus žmonės. Mačiau gal tik vieną kitą senjorą užsrišusį tą sterilų marlį ir chirurgiškai puošniai žygiuojantį per miestą. Tačiau lėta eisena ir lazdukė nelabai, tiesą sakant, prie visų tų atributų derėjo. Gal geriau reikėjo kokį ryškiaspalvį šaliką nusipirkti?

Toliau skaityti PANDEMIJA IR GRIPAS

MARIJA

Prieš keletą metų senąjame Vilijampolės turguje pamačiau mažą senučiukę, drebančiose rankose laikančią kažkokį baisiai nešvarų, bet kokią spalvą praradusį daiktą. Tiesiog pagailo man jos ir sumokėjau prašomus penkis litus, o namie įvairiomis valymo priemonėmis ir šepečiais padirbėjusi, atradau senovišką, melchioro siūlais nuostabiais raštais išpintą vazelę, kurią pritaikiau saldainiams dėti.

Kartą į svečius užėjusi kaimynė atkreipė dėmesį į tą tikrai menišką kūrinėlį. Kai papasakojau vazelės atsiradimo mano namuose istoriją, ji netikėtai prisipažino gerai žinojusi mano matytą senutę. Išviriau arbatos, dėl jaukumo uždegiau žvakę ir išgirdau netikėtai graudų ir pamokantį pasakojimą.

Pasirodo, kaimynė su Marija buvo tolimos giminaitės. Jaunystėje buvusi neeiline gražuole, Marija beprotiškai įsimylėjo vieną princą, degančiom akim ir daug žadantį. Daug kas atkalbinėjo ją nuo draugystės su tokiu plevėsa, bet Marijos meilė buvo akla, susuko jis jai galvą visiškai. Todėl jau niekas nebesistebėjo, kai pavasarį jie iškėlė vestuves ir apsigyveno jo tėvų namuose. Nors buvo pirmasis pokario dešimtmetis, laikmetis nelengvas, Marijos namuose nieko netrūko. Apsukrusis jos vyrelis aprūpindavo ją ir dvi pamečiui gimusias dukras. Įvairių, tuomet deficitinių produktų netrūko ne tik šventiniam stalui, bet ir kasdienai, nuo rūbų gausybės ir įvairių daiktų spintos lūždavo. Gal todėl, įsisukusi į šeimyninio gyvenimo kasdienybę, atidavusi visą save dukrelėms, Marija tarsi nepastebėjo, kad jos vyras vis dažniau nenakvodavo su šeima, kad vis dažniau jai vienai tekdavo kuopti alkoholikų uošvių ir jų svečių prišnerkštą namą. O ir pats princas dažnai pareidavo su kvapeliu, rūbais, persismelkusiais moteriškais kvepalais.

Kai vieną vėlyvą rudenį paauglė vyresnioji susirgo plaučių uždegimu, Marija ją leisgyvę išvežė į ligoninę, visą naktį praklūpojo ties lova, melsdama sveikatos jai ir visai šeimai. Tik paryčiais, kai mergaitei karštis atlėgo, tekinom parbėgo namo, nes mažylė palikta viena. O ten laukė tragedija. Per naktį lėbavę uošviai jau buvo sumigę, o visame name tvyrojo aštrus smalkių kvapas. Marija rado savo mažylę ramiai miegančią lovelėje. Amžinu miegu. Iš visų, tą naktį namuose buvusių, gyvas išliko tik uošvis, bet ir tas jau niekada iš patalo nebesikėlė – smalkės paveikė jo smegenis.

Po dukrelės laidotuvių Marija sąžiningai prižiūrėjo vyro tėvą iki pat mirties, bet jam tos priežiūros kaip ir nereikėjo, vis pirštu rodydavo sau į gerklę ir be garso, vien lūpas krutindamas, kažką vapėjo. Vyresnioji dukra po ligos labai sunkiai kabinosi į gyvenimą, įvairiausių komplikacijų vis atsirasdavo, daug laiko praleisdavo ligoninėse, be vaistų jau nebegalėjo gyventi. Mariją po visų nelaimių tarsi kažkas pakeitė, nei ji juokėsi, nei verkė, neturėjo ji draugių, nebendravo su giminėmis. Todėl ne visi net ir sužinojo, kada ji palaidojo savo vyresnėlę, kuri, užspringusi oro gurkšniu, daugiau nebeatsigavo. Retai ji išeidavo iš namų, bet kažkas matydavo einančią – tiesią, juodai nuo galvos iki kojų apsirengusią, žvilgsnis bereikšmis, į tolumą įsmeigtas. Jos vyrą giminaičiai keletą metų vis dar sutikdavo kokioj prirūkytoj kavinėj tai vienos, tai kitos jaunos merginos glėbyje. Turtingas juk buvo, biznierius. Plačiau apie Mariją giminė sužinojo, kai mirė jos pasakų princas, užgėręs kažkokio surogato, o netrukus po jo laidotuvių į Marijos namus, kelių draugelių lydima, atvyko jauna gražuolė ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad ji esanti tikra ir vienintelė jos vyro duktė ir kad namas testamentu priklausantis tik jai. O Marija daugiau niekada čia nebepageidaujama.

…seniai su kaimyne išgėrėm ataušusią arbatą ir žvakė vos vos ruseno. Sėdėjom abi pritilę, bijojau pajudėti, taip sunkiai širdį prislėgė tas pasakojimas, bet rūpėjo dar pabaigą sužinoti…

O pabaiga tai ir visai niūri. Apie dešimt metų Marija pragyveno užmiesty, suklypusioj medinėj lūšnoj, neturėdama elementariausių patogumų, versdamasi įvairiausiais atsitiktiniais darbeliais – kam daržus paravėdavo, kam vaikus pasaugodavo, retkarčiais atvažiuodavo į miestą, kad turguje parduotų kokį niekniekį, dar nuo tų gerųjų laikų užsilikusį. Mano kaimynė atsitiktinai ją susitikusi ir, sužinojusi apie taip liūdnai pakrypusį jos gyvenimą, pasisiūliusi padėti, bet Marija išdidžiai nuo visko atsisakiusi. Pasiligojusią, visiškai išsekusią Mariją surado ir išvežė į senelių prieglaudą. Nieko nevalgė ir negėrė Marija valdiškuose namuose, tik gulėjo užsimerkusi ir rankas ant krūtinės sunėrusi.

Vieną rytą ji išėjo prie savo mergaičių. Visam laikui…

Tokia mano saldaininės išlikimo istorija.

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė