Žymų Archyvai: kompiuterio baimė

KOMPIUTERIO BAIMĖ II

Kompiuterio baimė II

Na, ir kokį įspūdį Jums paliko praeitas pokalbis?

Kuomet užrašiau jį ir ėmiau skaityti (Skaitau ne vieną kartą, nes tikrinu klaidas, savo kalbos stilių. Beje, kviečiu būti ir Jus neabejingus mano kalbai ir jei pastebite netikslumus būtinai apie tai parašykite komentaruose.) supratau, kad panašius žodžius jau ne kartą esu girdėjęs. Turbūt kiekvienas šiame dialoge jautėte nuoširdų ir paprastą žmogiškąjį nenorą. Tačiau konkretaus atsakymo, kas Genovaitei trukdo išmokti naudotis kompiuteriu nesuradome. Tikriausiai pastebėjote, jog priešiškumą pirmiausia sukuria šiuolaikinių prietaisų galimybės. Žmonėms tampa labai sunku suvokti savo galva, kad, tarkime, kažkokia elektroninė dėžutė žemėje gali kontroliuoti kosminį aparatą, skriejantį toli nuo mūsų planetos arba, kad pati mašina gali prisiparkuoti stovėjimo aikštelėje – turbūt girdėjote, kad naujieji Lexus automobiliai tai gali daryti be jokių problemų. Taip pat kartu su Genute bandėme visą bėdą suversti laikui, neva jo trūkumas yra didžiausia kliūtis išmokti naudotis naujovėmis. Bet aptikome nemažai argumentų, kurie rodo, kad laiko savišvietai tikrai turėtų būti. Manėme, kad galbūt mūsų amžiuje slypi visos problemos. Tačiau šios minties irgi nesugebėjome užtvirtinti.

Tačiau neužbėkime už akių. Noriu su Jumis, brangieji, pasidalinti savąja patirtimi ir apginti visus senjorus nuo bet kokios kritikos, kuri daugelį mūsų problemų suverčia mūsų solidžiam amžiui.

Taigi, pradėkime. Pirma: žmogaus profesija neturi nieko bendra su noru perprasti naujovę. Man nusišypsojo laimė. Aš visą gyvenimą domėjausi technologijomis ir dirbau su jomis. Man teko dirbti ir atlikti skaičiavimus su pirmaisiais kompiuteriais, kurie tuo metu buvo labai dideli ir tilpdavo tik į didelius kabinetus. Ir vėlesnis mano gyvenimas vienaip ar kitaip siejosi su nuolat mažėjančiais, tačiau galinčiais atlikti vis daugiau įvairių užduočių kompiuteriais. Kitais žodžiais tariant, mano darbas buvo toks: mokytis, mokytis, mokytis… Išmokstame su kolegomis naudotis kokiu nors įrengimu. Jis sugenda, mokomės dar daugiau, kad galėtume pataisyt. Kol taisome, jau sužinome, kad atsirado naujas tobulesnis įrengimas,  valdomas visiškai kitaip. Vėl turime greitai išmokti naudotis juo. Ir taip toliau ir panašiai. Kaip sakiau, toks darbas buvo mano svajonė, tačiau prisipažinsiu, jog visą gyvenimą taip ir nepripratau prie šio nuolatinio technikos progreso. Kiekvieną dieną atrodydavo, jog visa tai baigsis. Viską išmoksime, įsisavinsime ir nuo ryt tiesiog dirbsime ir naudosimės savo žiniomis. Tačiau su kiekviena nauja diena mūsų žinios pasendavo ir reikėdavo mokytis iš naujo. Taigi, aš turiu tą patį keistą priešiškumo jausmą naujiems daiktams, kaip ir kiekvienas žmogus. Na, tik kiek silpnesnį, galbūt. Aš tiesiog labiau užsigrūdinau ir lengviau priimu naujoves.

Antra: žmogaus amžius neturi nieko bendra su noru perprasti naujovę. Šią mintį man dar kartą patvirtino labai neseni įvykiai. Norėdamas įkurti pagyvenusių žmonių interneto svetainę www.draugauki.me kreipiausi pagalbos į daugelį jaunų žmonių. Šie žmonės tikrai nebuvo savo srities naujokai. Tačiau, kai paprašydavau, kad jie man padėtų su kokia nors nauja detale, neseniai pradėta naudoti interneto pasaulyje, tarp mūsų tuoj pat atsirasdavo kažkokia bereikalinga įtampa. Ją išprovokuodavo paprastas dalykas: jie tos detalės nežino ir privalo išmokti ir suprasti kaip ji yra naudojama. O to daryti labai nesinori. Tiek jauniems, tiek pagyvenusiems.

Trečia: priešiškumas naujovėms yra bendražmogiška savybė. Išties tai būdinga daugeliui žmonių. Kokia to priežastis? Ji ganėtinai paprasta. Žmogus nuo pat pirmųjų dienų Žemėje stengiasi padaryti savo gyvenimą patogų ir lengvą. Ir čia slypi paradoksas. Žmogus kuria pačius sudėtingiausius dalykus, kad palengvintų sau gyvenimą, tačiau šiems dalykams sukurti reikia labai daug darbo ir žinių. O norint tai pasiekti reikia gyventi ne itin patogų gyvenimą. Todėl mokslininkai ir dirba netausodami savo jėgų, kad pagelbėtų savo išradimais daugeliui žmonių. Tačiau šie išradimai ne visada būna tokie tobuli, kad galėtume jais naudotis nepasimokę. Su kiekvienu nauju daiktu žmogus bent kažkiek turi praleisti laiko, kad išmoktų juo naudotis.

Ketvirta: turime nugalėti save ir stengtis siekti naujų žinių visą gyvenimą. Taigi, jeigu siekiame patogesnio gyvenimo, turime dirbti, veikti, mokytis, tobulėti. Žinoma, mums vyresniems tai yra sudėtingesnis uždavinys nei jauniems žmonėms. Ypač Lietuvos senjorams. Visgi ilgą laiką buvome technologiškai atsilikę nuo likusio pasaulio, o vėliau jis užgriuvo mus su visais savo genialiausiais išradimais. Neskubėkime. Išmokome paskambinti mobiliaisiais telefonais? Puiku! Vėliau paprašykite, kad vaikai ar anūkai pamokytų rašyti SMS trumpąsias žinutes. Tai taip pat naudingas dalykas. Dar vėliau paklauskite jų, kas yra MMS. Ir sužinosite, kaip nusiųsti mobiliuoju telefonu kolegai savo nuotrauką ar kitą paveiksliuką. Lygiai tas pats su kompiuteriais ar internetu. Nereikia visko norėti sužinoti visko iškart. Nors šis noras labai didelis. Viskas vyksta palaipsniui. Išmokite internete surasti mėgiamas temas, mėgiamą informaciją ir pamatysite pamažu, kad Jums jau nebereikia niekieno pagalbos. Jūs jau patys kam nors padedate!

Tad, šio dienoraščio įrašo išvada gali būti tokia: kiekvienas prisidedame prie tobulesnio ir patogesnio pasaulio. Na, o Mes, paprasti senjorai, taip pat prisidėkime, bandydami kiekvienas pagal savo galimybes kasdien sužinoti ir išmokti kąnors naujo. Juk mūsų pagalbininkai visai šalia: vaikai, anūkai, trečio amžiaus universitetai, įvairūs kursai vyresniems ar bendraamžiai, kurie daugiau žino už mus.

Juk dėl to paties įkurtas ir www.draugauki.me . Ne veltui mes kartu su Jumis kuriame DRAUGAUKI.ME senjorų draugiją!   

KOMPIUTERIO BAIMĖ

Ką gi, tinklapį draugauki.me jau pristatėme. Sulaukėme daug nuoširdžių atsiliepimų mūsų elektroninio pašto adresu rasyk@draugauki.me . Pasirodo, dauguma mus palaiko ir linki sėkmės, kuriant lietuviškai kalbančių vyresnių žmonių bendruomenę. Savo pamąstymus siųskite ne tik tiesiogiai mums, bet pasidalinkite kartu su visais rašydami komentarus pasirinktam dienoraščiui. Būkite drąsūs!

Bendraudamas su mane supančiais pažįstamais senjorais, pastebėjau reiškinį, kuris mane patį lydi visą gyvenimą. Jį patyriau savo kailiu ir vis dar kasdien tebepatiriu. Tačiau, rodos, kitus jis veikia žymiai labiau nei mane. Kas tai? Tai baimė bet kokiai technologinei naujovei, baimė prieiti prie kompiuterio ir išmokti juo naudotis, interneto baimė. Šis žmogaus psichologinis fenomenas žinomas labai seniai: pamenate, kur atsidurdavo viduramžių mokslininkai, kai jie pasiūlydavo naują teoriją? Džordanas Bruno, Mikalojus Kopernikas ir kiti tragiškai baigė gyvenimus, tačiau jų minčių teisingumas nei vienam šiuolaikiniam mokslininkui nekelia abejonių. Taigi, baimę naujovėms tyrinėja įvairių mokslo sričių specialistai. Bet mūsų dienoraščio užduotis, kaip žinote, nėra pateikti tikslias mokslines išvadas. Mums svarbu paprasta kasdiene kalba panagrinėti, kodėl taip nesinori priimti į gyvenimą tų visai nepiktybiškų šiuolaikinių elektroninių prietaisų.

Apie tai šnekėjau su savo kaimyne Genovaite, kurios klausinėjau, kas gi jai trukdo išmokti naudotis ir pritaikyti įvairiose srityse kompiuterį ir internetą. Ši tema labai plati ir įdomi, todėl ją pratesime sekančiame dienoraščio įraše.

Genovaite, ne kartą džiaugeisi savo anūkais, kaip greitai jie įsisavina naujus prietaisus, kaip gerai valdo kompiuterį. Tačiau tuo pačiu ne kartą sakei, kad pati tai jau niekad neprisėsi prie kompiuterio. Kodėl?

Atrodo, kad žmonės daro neįmanomus dalykus su tais kompiuteriais. Protas nesuvokia, kad tai yra realybė. Tai tarsi darbas, kalbėjimas, bendravimas su angelais…

Bet juk Tu žinai, kad daugelis pasaulio procesų, fabrikų valdomi kompiuteriais, žmonės jau porą dešimtmečių bendrauja internetu?

Taip, tai realybė, bet mes nespėjam taip greitai jos įsisavinti, prisitaikyti prie šių modernių dalykų. Galbūt vyresni žmonės ne tokie greiti naujovėms.

O, kaip manote, ar visgi reikėtų ateityje išmokti naudotis ir gebėti valdyti paprasčiausius dalykus kompiuteriu?

Jei nori susikalbėti su anūkais, nors kiek neatsilikti nuo gyvenimo… Taip, juk viskas šiuo metu vykdoma kompiuteriu: pirkti taip pat galima kompiuteriu, bendrauti, naudotis banko paslaugomis (kolkas sūnus už mane tai padaro).

Kada pradėsi mokytis: rytoj ar atidėsi neribotam laikui?

Kai bus truputį vėsiau (juokiasi*). O rimtai tai neturiu laiko, buvau numačiusi tiek darbų kieme per vasarą padaryti, tiek perskaityti… Vasara baigiasi, o dar daugelio darbų ir tai, ko planavau net nepriėjau.

Tai gal pagrindinė priežąstis laiko trūkumas? Bet juk visi tuo skundžiasi?

Taip, žmonės romanus rašo, dirba seime, turi verslus. Bet gal jau apsisukimai mažesni. Anksčiau tiek daug nuveikdavom: dirbom darbus, tėvus lankydavom, sodus prižiūrėdavom, į kitas respublikas išsiruošdavom įvairesnių prekių ieškot… Buvom greiti, jauni.

Bet juk laiko trūksta ir jauniems?…

Galbūt tuomet reikia stabtelt. Daugiau domėtis, pasinaudoti tomis galimybėmis.

Pamąstykime truputį: juk seniai pamiršome skalbimą rankomis, sodybose žolę laisto automatiniai laistytuvai, indų mašinos plauna indus. Ir tai nėra itin brangi technika. Ji prieinama kiekvienam žmogui nepriklausomai nuo amžiaus. Tai kodėl visgi nėra laiko?

Geras klausimas! O tai ką mes veikiame, kad neturime laiko retkarčiais prisėsti prie kompiuterio? Vėjais leidžiam laiką? Gal per daugiau laiko praleidžiame ieškodami akcijų ir nuolaidų? Gal per daug bendraujame užsidarę su keliais žmonėmis, kai tuo tarpu internete galima rasti artimesnių ir įdomesnių pašnekovų. Ir juo labiau ne taip esi suvaržytas reikšti savo nuomonę. Juk savo kaimyną gali greitai įžeisti ką nors pasakęs akis į akį.

Šie paskutiniai žodžiai rodo, Genute, kad puikiai suvoki kompiuterio ir interneto teigiamas puses. Tad pabaigai noriu išgirsti pažadą. Turbūt žinai kokį?

Na, taip… Žinai, stengsiuos pradėt vaikščiot apie kompiuterį taip, kaip gyvūnai apie lėkštę, kai nenori ėsti, tokiais dideliais ratais aplinkui, vėliau tikiuos mažesniais ratais ir pažadu, kad vieną dieną išvysite mano komentarus Jūsų vadinamam dienoraštyje.

Labai lauksime! Ačiū už pokalbį.

* autoriaus pastaba