Žymų Archyvai: knygų autorius

Skaitiniai sielai

Ar teko girdėti apie italų rašytoją Bruno Ferrero? Gimęs 1943 m. nėra plačiai žinomas visame pasaulyje. Ir tuo pačiu – žinomas daugumai, padėjęs įžiebti viltį širdyje, parodęs, kad paprasta atrasti grožį, nuraminęs, pamokantis ir kartais parodantis, į kurią pusę reikėtų žvelgti. Galbūt kaip tik ten laukia asmeninė legenda?

Bruno Ferrero knygos viršelisJis ne tik rašytojas, bet ir katalikų kunigas-vienuolis, priklausantis saleziečių kongregacijai. Jei mėgintumėte rasti kokios nors informacijos naudodamiesi google, tiesą sakant, nedaug tepavyktų išsiaiškinti. Nėra straipsnių pristatančių autoriaus kūrybą, nėra jo gyvenimo istorijos aprašymų, sunku rasti ir portreto nuotraukų. Tikėtina, jog Bruno Ferrero nenorėjo kalbėti apie save, jam rūpėjo tik kalbėti savo kūriniais, jo pasakojimai – sielos žodžiai, pasakantys daugiau nei bet koks žurnalistinis straipsnis. Rašytojas vadovauja leidyklai „Elledici“, o jo knygos nėra platūs kūriniai, tai nedidelės apimties knygelės, kuriose yra istorijos sielai. Daugiausiai rašo religine tematika, kalbėdamas apie Dievą, bet yra parašęs ir kūrinių mažiesiems bei knygų šeimos ir vaikų auklėjimo temomis.

O apie ką kalbama, kai sakoma: „trumpi pasakojimai sielai“? Taip yra pristatomi Bruno Ferrero kūriniai, čia žanras, apie kurį ir norėčiau pakalbėti. Lietuvių kalbos žodyne rašoma „pasakojimas – tai, kas pasakojama; trumpas prozos kūrinys, apsakymas“, „trumpas – kuris nedidelio dydžio, neilgai trunkantis“, „siela – vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai“. Sąvokos atrodo aiškios ir suprantamos, jos aiškėja ir pradedant skaityti knygą. Pradžioje nustebina, kad istorijos tikrai neilgos, kai kurios užima vos vieną puslapį, o knygelė mažo formato. Bet, pasirodo, to visai užtenka. Reikia būti pakankamai talentingu, kad tokios nedidelės apimties istorijos žodžiuose, sugebėtum užkoduoti gilią prasmę. Skaitant, atrodo, kad iš vidaus esi šildomas, nusišypsai, istorijos ramina. Ir tai stebina. Autorius panorėjo būti kuo labiau nežinomas, neskelbė informacijos apie save, bet knygynų ir bibliotekų lentynose išrikiuotos knygelės byloja apie jo buvimą.

Ingrida Virinaitė

ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Toliau skaityti ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI