Žymų Archyvai: kilmė

RIKIS IR JO SVEČIAI

rikis-ir-jo-sveciai_1

Rikis: Geriau apie atvykstančius svečius būčiau  nežinojęs… Labai ilgu laukti…

rikis-ir-jo-sveciai_2

Rikis: Gelbėkit !

Čipsas: Ko šauki?  Lyg nuplikytas…  Argi jūsų kieminių neprausia?

rikis-ir-jo-sveciai_3

Čipsas: Nemiegosiu! Sąžinės neturi… Mane su kiemsargiu paguldyti…

rikis-ir-jo-sveciai_4

Rikis: Va čia tai tikras draugas.. Nesuprantu ko Čipsas taip pučiasi…  Kilmė… juokas ima, gal tik jo proproseneliai turėjo kuo didžiuotis.

rikis-ir-jo-sveciai_5

Rikis: Supratau…  dėl tokio malonumo verta pakentėti. Brr, bet apie maudynes baisu prisiminti…

GRAŽIŠKIŲ BAŽNYČIOS VARGONAI

Įspūdinga šventė įvyko šių metų lapkričio 23 d. mūsų Gražiškių bažnyčioje. Čia pirmą kartą buvo atliekama bažnytinė muzika restauruotais vargonais. Juos naujam gyvenimui prikėlė broliai Sakalauskai. Na, o iki šios dienos tekdavo naudotis elektroniniu instrumentu, kuris, žinoma, neprilygsta akustiniam variantui.

Vargonų muzika stebuklinga, mistiška. Ji kupina nepakartojamos estetikos bei filosofijos. Nuostabiausias kūrinys vargonams man būtų Oginskio polonezas „Sugrįžimas į tėvynę“. Atrodo taip ir kyli aukštyn aukštyn kartu su muzika. Tą popietę mūsų bažnyčioje skambėjo Bacho, Hendelio, Naujalio sakralinės muzikos kūriniai. Koncertą vedė Suvalkijos ansamblis.

Galbūt kam nors bus įdomi Gražiškių bažnyčios istorija. Ji pastatyta 1881 m. – vargonai  1883 m. Jų meistras buvo lenkų kilmės Juzefas Šimanskis.  Restauracijos metu specialistai šias datas atrado vienoje iš vargonų triūbų. Instrumentu Gražiškėse pirmiausia grojo kompozitorius Sasnauskas, čia buvo pirmoji jo darbovietė (1883-1885m.).
Šie metai vargonų instrumentui – jubiliejiniai. Prieš 600 metų jie atkeliavo į Lietuvą. 1408 m. Marienburgo dokumentuose rašoma: Vytauto didžiojo žmonai Onai Kryžiuočių ordino didysis magistras Ulrichas von Jungingenas padovanojo mažus nešiojamus vargonėlius. Manoma, jog tai ir buvo pirmieji vargonai tuometinėje Lietuvos teritorijoje. Gali būti, kad šis neįprastas muzikos instrumentas skambėjo naujai pastatytoje Trakų pilyje.

Vargonai pirmiausia paplito bažnyčiose. Juos dažniausiai statė klajojantys meistrai iš Lenkijos, Karaliaučiaus krašto ir Vokietijos. XVIIIa. vargonystė išpopuliarėjo ir Lietuvoje. Seniausi vargonai mūsų šalyje stovi Kretingos bažnyčioje: manoma, kad jie čia skamba nuo 1680 m. Patys didžiausi ir gražiausi šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Europos lobiu laikomi Įgulos bažnyčios vargonai Kaune. Nemažai senų vargonų išlikę Žemaitijoje. Vilkaviškio rajone vieni seniausių ir įdomiausių yra Vištyčio, Gražiškių ir Alksninės vargonai. Artimiausiu metu juos įvertins dr. Povilionis – vargonų specialistas.

Kiekvieni vargonai yra nepakartojami ir unikalūs, turintys tik jiems būdingą, išsiskiriantį skambesį.

Patricija

MANO VARDAS

Dar mokykloje aš buvau vienintelė tokiu vardu, bet visiškai nesijaučiau išskirtine dėl to, gal net atvirkščiai… Studentavimo laikais aplink mane buvo Daivos, Astos, Rūtos, Jurgitos, Irenos, Ramunės, Auksės. Ir iki šių dienų mano vardas niekada nesipuikavo pirmaujančių pagal populiarumą sąraše.

Beje, tik neseniai pasidomėjau jo reikšme. Pasirodo, remiantis Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistu „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, Danutė nėra lietuviškas vardas, tai trumpinys iš hebrajiško vardo Danielė ir reiškia „dievas mano teisėjas“…

Vardas – tėvų dovana atėjusiam į šį pasaulį, o kodėl mano tėvai man parinko tokią dovaną – tikrai nežinau, gal iš tiesų jis buvo nuleistas iš aukščiau…

Jau Danutė yra trumpinys, o lietuvaičiai dar ima ir patrumpina iki Danos. Gal netrumpintų, jeigu žinotų, kad kinų kalboje šis vardas reiškia sūrio paplotėlį, o gruziniškai tai būtų juoda naktis…

Skaičiau, kad Čikagos lietuvių jėgomis buvo pastatyta opera „Dana“, remiantis būtent moterišku vardu, JAV yra automobilių komponentų gamintojas „Dana“, Jungtinių Arabų Emyratuose – viešbutis „Dana“, Lietuvoje „DaNa“ gamina moteriškas kojines, kažkur senojo pasaulio platybėse dainuoja transseksualas, pasivadinęs Dana International…

Ir lenkai, ir vokiečiai savo vardynuose turi šitą vardą, konfigūruotą savam kraštui, matyt, jis būdingas šitam regionui, tik galūnė ir kirčiuotė skiriasi. O gal vardo kilmė gali būti siejama su būdvardžiu, reiškiančiu danų tautybę, kas žino…

Ir iš viso, pasidomėjus įvairių vardų reikšmėmis, galima atrasti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, man patinkantis vardas Asta latviškai reikštų uodega, Galina lotyniškai būtų višta, Rūta hebrajiškai – draugė, Virginija lotyniškai – mergelė, Leonas reikštų liūtas, Arūnas – erelis, Petras – uola. Dalia labai gražiai skamba – likimas. Kai kurie vardai atspindi kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, Kęstutis – kenčiantis, Alvydas – visa matantis, Vytautas – išvydęs tautą, Gintautas – ginantis tautą.

Skirtingais laikais skirtingos mados įtakoja ir vardus. Vieni tėvai ieško senoviškų vardų iš senelių ar net prosenelių jaunystės, o kiti pasiduoda laikinam vėjo pūstelėjimui – pasižiūri kokį populiaresnį filmą ir tuomet paplinta Fetisos, Marisabelės, Klaidai ar Grantai. Kartais vaikui suteikiamas unikalus vardas – abiejų tėvų norai sujungiami į vieną, bet kažkodėl nepagalvojama, kad toks dvigubas vardas aplamai neturi jokios reikšmės.

Šiandien nepatinkantį vardą nesunkiai galime pasikeisti. Jeigu tik nesame juoduose kriminaliniuose sąrašuose, problemų nebus, bet prieš tai vertėtų gerokai pamąstyti, ar verta. Kad ir kaip mums mūsų vardas neskambėtų, neatitiktų mūsų būdo, jis duotas tėvų ir lydėjęs mus visus pragyventus metus.

Kaip sakė V. Šekspyro Džiuljeta: „Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“

Tokia mano nuomonė.

Danutė