Žymų Archyvai: kelionė

Brandon Bays knyga „Kelionė“

Su kuo mums asocijuojasi žodis „kelionė“: su išvyka į gamtą, su įdomių šalių, vietų lankymu ar su įspūdžiais patiriamais paties keliavimo metu? Sutikite, kelionė gali būti nebūtinai patiriama fizine prasme – kai apeini viską savo kojomis bei, visa ką matai, gali paliesti ranka. Kelionės būna ir vizualios, kurias gali regėti televizoriaus ekrane, kompiuterio monitoriuje, ar įsivaizduojamos – kurios susikuriamos  bėgant raidžių eilutėms.  Yra ir daugiau kelionės formų, net labai neįprastų, kurios išgyventų įspūdžių stiprumu dažnai niekuo nenusileidžia įprastoms keliavimo formoms. Apie vieną iš tokių retų būdų pažinti pasaulį rašoma ir siūloma išbandyti – užmerktomis akimis, neišėjus iš namų, pasislėpus visiškoje tyloje – siūlo knygos – rašytojos Brandon Bays knygoje „Kelionė“.

"Tai - knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai."
"Tai - knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai."

B. Bays yra žinoma kaip netradicinės medicinos, psichoanalizės propaguotoja pasaulyje. Ji yra ne vienos knygos apie savigydą, savęs pažinimą autorė. Knygoje „Kelionė“ B. Bays aprašo įvykius autobiografine forma, pasakoja savo pačios problemas ir gyvenimo iššūkius, su kuriais teko susidurti. Jų pasekoje rašytoja atrado savyje stiprybės patirti nepaprastas keliones: keliones į savo vaikystę, į savo sielą, į tikrąjį savąjį „aš“. Autorė remiasi Zigmundo Froido atradimais apie pasąmonės vietą žmogaus psichologijoje ir vaikystėje išgyventų emocijų tąsą suaugusio individo gyvenime. B. Bays knygoje aprašo savo sugalvotą metodiką kaip atsikratyti pasąmonėje glūdinčių problemų, kurių sąsajas ji mato vaikystės pergyvenimuose. Pati rašytoja knygą pristato šiais žodžiais: „Tai – knyga apie laisvę. Laisvę gyventi savo gyvenimą, apie kokį visada svajojai. Visi turime problemų, dėl kurių jaučiamės lyg patekę į spąstus ar tam tikru būdu apriboti. <…> Kad ir kokia gili problema tai būtų, kad ir kiek ilgai būtumėte su ja kovoję, jūs turite galimybę tapti visiškai laisvas, vientisas, pagydytas.“ B. Bays aprašo, kaip savo atrastu psichoanalizės  metodu, pasitelkiant savi-hipnozę atsikratė auglio be chirurginės intervencijos. Taip pat aprašo eilę kitų atvejų, kaip pagelbėjo kitiems žmonėms atsikratyti ligų ir psichologinių barjerų naudojant „kelionės į vaikystę“ metodą. Savi-hipnozės metu yra pasineriama į vaikystėje išgyventas scenas: jos iš naujo pergyvenamos,  priimamos naujai, įvyksta atleidimas tiems žmonėms, kurie suvokiami kaip negiami dalyviai.

Žinoma, tokia stebuklinga savigyda gali suponuoti gerokai skeptišką požiūrį į knygą, bet, nuo savęs pasakysiu, jog šis savigydos metodas išties labai atpalaiduoja, suteikia tam tikrą palengvėjimo jausmą. Ar tai tikrai veiksminga, galite išbandyti patys. Be abejo, medicinai vis dar tebėra didelė paslaptis, kokios yra žmogaus smegenų galimybės ir kokios jų ribos. Tačiau akivaizdu, jog saviįtaiga turi nepaprastą galią ir neišmatuotą potencialą.

GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

Stebuklu mums atrodo visa tai, ko mes tuo momentu nesuprantame ir negalime paaiškinti. Anksčiau atrodęs stebuklas dažnai subliūkšta kaip muilo burbulas, kai surandame įvykio priežastį. Pirmasis stebuklas, kurį pamenu, buvo mano vyresnės sesutės laidotuvės kaimo kapinaitėse, kai aš, trijų metukų mergytė, sėdėdama šalia karsto vežime, net nesušlapusi kojų, atsidūriau kitame Verknės upės krante. Pasirodo, ten irgi gyvena žmonės, auga medžiai – prasiplėtė mano akiratis. Vėliau aš dažnai, gulėdama žolėje ir klausydamasi nuostabaus varlių ir laumžirgių koncerto, vis žiūrėjau į mėlyną dangų, į nuostabius debesėlius ir laukiau stebuklo – ant debesėlio atplaukiančios sesutės, kuri iškeliavo pas Dievulį.Žvelgdama į horizontą, mačiau, kad lyg ir visai netoli dangus susijungia su žeme, ne kartą bandžiau surasti tą vietą, bet einant pirmyn dangus vis tolo ir tolo nuo manęs, taip ir neatskleisdamas savo paslapties.

Gyvybė ir mirtis – tai buvo didžiausi mano vaikystės stebuklai. Praėjus metams po sesutės netekties „gandras atnešė“ man naują sesutę, o dar po poros savaičių – tėvelio žūtis. Ir vėl žvalgausi aš į dangų, laukdama stebuklo – gal sugrįš tėvelis kartu su atbundančia gamta. Plukdo Verknė savo vandenis į Nemuną, apsiplunksniuoja išsiritę paukšteliai, pražysta ir nuvysta gėlės, javų varpose subręsta grūdai, o aš vis tebelaukiu stebuklo… Bėga metai, aš stiebiuosi vis aukšytn, bet bažnyčios minioje aplink save matau tik grindis ir žmonių kojas. Oi,kaip norisi greičiau užaugti, todėl aš maldauju Dievulio, kad tapčiau tokia aukšta, , jog mano galva būtų iškilusi virš visų galvų ir aš į visus žvelgčiau iš viršaus. Šį kartą buvau išgirsta, stebuklas įvyko – aš aukštaūgė. Dar pora nereikšmingų vaikiškų prašymų realizavosi, bet kartais pagalvoju, juk aš galėjau paprašyti ko nors vertingesnio, o aš pasielgiau kaip toji senė iš pasakos apie auksinę žuvelę.

Toliau skaityti GYVENIMAS MANO TARSI STEBUKLAS

LUGANO. ŠVEICARIJA

Manoji vasaros kelionė (Milno katedra, Milanas, Venecija, Verona) turėjo dar vieną nedidelį posūkį, apie kurį dar nepasakojau. Paskutinę viešnagės Milane dieną mąstėme, ką dar galėtume aplankyti esančio netoliese šio Italijos miesto. Užėjome į knygyną ir geroką valandą praleidome vartydami įvairią kelionių literatūrą ir žemėlapius. Pagaliau nutarėme nuvykti iki Šveicarijos, apie kurios grožį teko girdėti tūkstančius kartų. Bet geriau, kaip sakoma, pamatyti viską savo akimis. Pasirinkome Lugano miestelį esantį vos už valandos laiko kelionės traukiniu (atstumas apie 60 km). ir įsikūrusį šalia nuostabaus to paties pavadinimo ežero – Lugano. Visi svarbiausi įspūdžiai liko nuotraukose. Iš tiesų šią dieną ilsėjomės ir nieko neveikėme. Ir iš tiesų, visai nesinorėjo jokios veiklos. Gamta ir visa aplinka nuvainikuoja bet kokį žmogišką pasipūtimą. Tiesiog norisi prisėsti ant vieno iš daugybės visur įrengtų suoliukų ir medituoti, grožėtis, gėrėtis. Tai buvo viena įspūdingiausių vasaros, o gal ir viso gyvenimo akimirkų.

Lugano miestelio gatvė.

lugano_sveicarija_1

San Lorenzo katedros bokštas

lugano_sveicarija_2

Toliau skaityti LUGANO. ŠVEICARIJA