Žymų Archyvai: kavos puodelis

AUTOSTRADA KAUNAS – VILNIUS

Šią savaitę dažnai tenka į Vilnių važiuoti. Tikriausiai žinot tą puikiai šimtą metų tvarkomą ir nesutvarkomą kelią. Turbūt jame užasfaltuotas vos ne vienerių metų Lietuvos biudžetas, tačiau kaip visuomet pasipiktinusių mažai, niekas vandens nedrumsčia, o lietuviai kentėt moka ir kantrybės turi. Taip ir stovime susiaurėjimuose, tose vietose, kur kelias remontuojamas.

Tiesa, tokių vietų jau smarkiai apmažėję. Kaip bebūtų, bet automagistralė pamažu gražėja. Atsiranda vis daugiau vietų, kur įrengti šviestuvai. Važiuoti darosi saugiau ir ramiau. Teko girdėti, jog Belgijoje visi keliai be išimties yra apšviesti. Įsivaizduojate?! Štai kaip valstybė rūpinasi žmonių saugumu ir kelių eismo tvarka. Tiesa, belgams yra šiek tiek paprasčiau su elektros energija. Ji pigi ir susidaro perteklius, kurį ir realizuoja, apšviesdami kelius.

Na, o kol važiuoju, tai matau daug reklaminių stendų. Pusė tuščių, kita pusė pilna įvairaus lygio reklaminių paveiksliukų. Dydis taip pat labai įvairus. Atrodo, tarsi stendai lenktyniautų kuris kurį aplenks, forma, dydžiu ar apšvietimo galingumu. Nepuošia tie stendai man laukų, pievų ir miškų peizažo. Nelabai tas peizažas ir matyti. Trumpomis akimirkomis tik. O vietoj peizažo: „kalbėk nemokamai“, „pasikviesk draugą ir pats keliauk nemokamai“, „pirk šešis, septintas nemokamai“, „gerk ir valgyk kiek nori, vaistai padės“.

Žodžiu, supranti, kad gyvename ne taip ir blogai. Beveik už nieką nemokame. Retsykiais šias neįtikinamas reklamas pakeičia stendai su pranešimais, kiek toje kelio atkarpoje žuvo žmonių ir buvo sužeista. Šalia šio stendo reikėtų parašyti, kiek metų yra remontuojama ši autostrada ir kas remontą vykdė bei buvo jo užsakovas. Kad žmonėms būtų aišku, kas gi atsakingas už šias beprasmes žūtis.

Reklaminių stendų daug, o užeigų, kur būtų galima sustoti pasistiprinti ne per daugiausia. Ypač pusėje, važiuojant iš Vilniaus į Kauną. Sukti po keturis ar penkis kilometrus į šoną – pavyzdžiui į Stirnių malūną – nesinori. Kitos vietos atrodo nykiai ir primena tuos verslo laikus, kuomet bankrutuodavo Sekundės bankai. Taip ir ištirpsta pasirinkimas, kur būtų galima bent trumpam stabtelti kavos puodeliui.

Smagiausias dalykas, kad Vilnių ir Kauną skiria tik 100 km. Kelias neprailgsta. Supranti, kokia „didelė“ mūsų šalis. Ir tuomet imi džiaugtis kiekvienu jos kampeliu, nors ir nelabai prižiūrimu.

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė