Žymų Archyvai: kasdienybė

Kasdienybės pilnatvė ir tuštuma

Kasdieniai ritualai. Atsikelti, apsirengti, išsivalyti dantis, nusiprausti, papusryčiauti, tęsti, tęsti, baigti dieną. Vėl keltis, vėl tęsti, vėl baigti. Kad ir koks bebūtų gyvenimo būdas, jis tampa kasdienybe. Keliautojo po pasaulį kasdienybė – tie patys burtažodžiai sutinkant nepažįstamus žmones, tas pats pasitenkinimas išvydus kažką naujo, kasdienis nepasotinamas troškimas ištrūkti iš kasdienybės. Deja, nors ir bandome iš jos ištrūkti, tik dar labiau į ją įsiveliame, o save nubaudžiame suvokimu, kad tai tėra beprasmiškas to paties kartojimas.

Kobas Abė Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis... Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas - dar ne visas gyvenimas
Kobas Abė „Siaubingai monotoniškas to paties ir to paties kartojimasis… Ir nors kartojimasis neišvengiamas gyvenime kaip širdies plakimas, bet juk širdies plakimas – dar ne visas gyvenimas“

Pilką, tiesiogine to žodžio prasme, monotoniją matome ir vengrų režisieriaus, Belo Tarr, filme „Turino arklys“. Tai istorija apie arklio, kurį pamačius, atsiskleidė vokiečių filosofo Frydricho Nyčės beprotybė, likimą. Pilka (netgi juoda!) kasdienybė yra viskas, ką matome šiame filme. Iš esmės, tai beveik sutampa su daugelio gyvenimu. „Turino arklyje“ pagrindinį vaidmenį atlieka du žmonės. Žmonės, gyvenantys vėjyje, vandens iš šulinio nešime, daržinės durų uždaryme, virtų bulvių su druska valgyme, arklio kinkyme ir kažko laukime. Tiesa, dvi su puse valandos stebėdami tokį gyvenimą, įžvelgiame, koks jis absurdiškas, beprasmiškas ir tuščias. Beveik jaučiamės laimingi, kad mūsų gyvenimas ne toks! Bet iš tiesų, mūsų gyvenimas savo absurdiškumu ir tuštumu dažnai identiškas šio filmo gyvenimui. Žinoma, mūsiškis apvilktas naujais blizgančiais drabužiais, malonumais, naujomis patirtimis, kurios esą užpildo tuštumą. Viskas tam, kad užmaskuotų skurdžią monotoniją.

O dabar, kovo pradžioje, mūsų pasaulį pradeda gaivinti spalvos. Rodos, dingo tas juodai baltas kartojimasis. Galime išeiti pasivaikščioti nutirpusiais takeliais, saulei šildant veidą, vis garsiau čiulbant paukščiams. Pavasariui suteikiama didelė galia – žmogaus sielos gaivinimas iš stagnacijos. Ir iš tiesų, daugelis stengiasi tą mistišką jėgą išnaudoti, pasiryžta kam nors, keičiasi, stengiasi būti geresniais. Bet štai, pabundi šviesų kovo rytą, eini valytis dantų, pusryčiauti, važiuoji į darbą/mokyklą, darai tą patį, ką ir prieš mėnesį, tęsi, tęsi, tęsi, pribaigi dieną. Ir vėl. O rodės, kad kasdienybę taip puikiai pakeitė spalvotas pavasario gaivalingumas.

Tenka susitaikyti – kasdienių ritualų, kasdienių minčių ir amžino kartojimosi neišvengsime. Tai tarsi storas ledas, kuris pakilus temperatūrai truputį atitirpsta, bet tik trumpam ribiniam akimirksniui. Taigi ar verta bėgti nuo tos užvaldančios monotonijos tuštumos? Ar tie mūsų kasdieniai įpročiai nėra gražūs? Argi žmogaus gyvenimas ir nėra tuo ypatingas, kad jame egzistuoja kasdienybė, kad ribiniais laikotarpiais savo švytėjimu mūsų dvasią kelia aukštosios akimirkos? Galbūt didžiausias gyvenimo menas yra pripažinti kasdienybę ir ją mylėti, dažyti ją spalvotais pieštukais – nenuilstamai.

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė