Žymų Archyvai: kainos

SAVAITGALIO MINTYS

Įdomiu laikotarpiu gyvename. Vėl ilgasis savaitgalis, patrijotiniai jausmai sumišę su meilės bučiniais – pasirinkimas kiekvienam pagal norus…

Pasiutęs kainų fokstrotas neleidžia užsnūsti meškos miegu. Nori to ar nenori, turi domėtis visomis nuolaidų akcijomis. Jei anksčiau pykdavau, kad į pašto dėžutę laiptų apačioje prikraudavo įvairiausių proklamacijų su pasiūlymais atvykti ir pigiau nusipirkti, tai dabar susirenku ir smalsiai peržvelgiu – o gal kas nors tiks ir mano piniginei?

Deja, ne visada pasiūla atitinka paklausą. Na, iš tiesų, kiek gi man reikia televizorių, mikro bangų krosnelių ar už mane pačią didesnių šaldytuvų? Juk nusiperki vieną ir, taip sakant, pirmyn! 10 ar 20 metų, tol, kol daiktas įgauna pavidalą ne visai panašų į tą, kurį pirkau kažkada ir tampa nebetinkamu naudojimui. Nors išradingi lietuvaičiai įsigudrina pratęsti kai kuriems gyvenimą. Anądien praeidama pro vieną namą, balkone mačiau pastatytą seną šaldytuvą. Žaliai nudažytas, baltom ramunėm išmargintas, tikra pieva vidury žiemos.

Kad jau paminėjau daugiabučio balkoną, tai pasakysiu, ką manau apie šią buto priekabą. Gerai naujų namų gyventojams, kuriems šiuolaikiški projektuotojai sukūrė didžiules patalpas lauke, šalia buto, tiesiog ištisas lodžijas, kuriose galima ir gėlyčių prisisodinti, ir visai šeimynai pavakare krėsluose įsitaisyti. Bet teko lankytis svečiuose senoviškame name, kurio projekto autorius, matyt, norėjo, kad gyventojai grynu oru pakvėpuoti išeitų laukan, nes tame name balkonų plotis keli sprindžiai. Buto, kuriame svečiavausi, dvimetrinis šeimininkas pasiremia į balkono turėklus paprasčiausiai stovėdamas kambaryje. O ir nejauku kažkaip toje ore kabančioje kišenėlėje tūnoti, kai tvirtos atramos po kojomis nejauti.

Bet lietuviai kantrūs ir kažkoks balkonas nuotaikos tikrai negadina. Juolab, kad gyvename tikrai įdomiu laikotarpiu. Juk ne kiekvienam tūlam žmogeliui šiandien lemta sutikti jubiliejų, kuris būna tik kartą per tūkstantį metų. Misionierius iš Kverfurto atnešė naują tikėjimą ir Lietuvos vardą pagarsino. Baisu pagalvoti, kuo būtume dabar, gal ir toliau vaikščiotume kailiais apsigaubę, su kuokomis rankose ir ūkautume sau miškuose.

savaitgalio-mintysO tai kaip tada civilizacija, šiltas vanduo ir internetas? Tai gal visai nereikia sukti sau galvos, tegu dienos liejasi laisvai, kartu su Vienos baliaus muzikos garsais ar per naktį pagimdyta, o dienomis vis tobulinama mokesčių sistema. Juk gali nemiga įsimesti, jai pradėsi galvoti apie būsimus kaimynus teroristus iš Gvantanamo salos. Vieni primygtinai siūlo, kiti paslaptingai atkalbinėja, o jūs spręskit taip, kad gerai visiems būtų. Gal ši tema paversta taikiniu, nukreipiančiu nuo kito šiandien tikslo – būsimųjų rinkimų? Na, gal šį kartą tautiečiai nebus tokie abejingi, juk iš tiesų gyvenimas įdomus, tik reikia pakovoti už jį. Bet ar liks kam kovoti?

Ar Marijonas nemeluoja dainuodamas, kad mūsų – trys milijonai? O gal žmonės išvažiuoja su mintimi, kad likusiems būtų geriau, panašiai galvojo karo metų emigrantai. Ir jokių žygių, jokių priemonių sulaikyti tą srautą. Dar šviesios atminties poetas Kazys Bradūnas, ką tik atgulęs Tėvynės žemėje, rašė:

Aš, pravertęs dobilienos plutą,

Tūkstančius pėdų po ja randu –

Kiekvienoj vagoj senolių būta,

Neišplovė jų nei laikas, nei vanduo.

Ir tėvai, jom eidami, neklydo,

Nepaklydo tarpe džiaugsmo ir kančių.

O dabar ir aš savąsias pėdas –

Ainių kelrodį velėna užverčiu.

Įdomiu laikotarpiu gyvename…

Danutė

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė