Žymų Archyvai: kaimynai

LAUKIMO ŠVENTĖ

Paskutinis Advento sekmadienis.

Uždegta paskutinė rausva žvakė ant Advento vainiko, reiškianti džiaugsmą.

Šis laikotarpis nuo senų laikų visiems buvo šventas, tuo pačiu susijęs su įvairiais prietarais. Iš tiesų paskutinieji metų mėnesiai – patys tamsiausi, o Adventas – tai pats niūriausias, pilnas netikrumo ir laukimo metas.

…baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,

kailinėliais baltais vaikšto šaltis rytais,

vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom…

Juk taip nedaug liko iki didžiosios Metų šventės, kai visų bažnyčių varpai, skelbs džiaugsmingą Kalėdų rytą.

Nagi pasvajokim, kad jau daug prisnigo, kad brendam per pusnis Kalėdų link. Kaip gerai, kad iki šių dienų dar gyvas paprotys baigiantis metams grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Taip apsišvarinama siela, ne tik kūnas ar tolimiausios namų kertelės.

Nurimę, atgavę dvasinę pusiausvyrą, sutiksime Kūčių vakarą, turbūt patį svarbiausią šeimos šventės vakarą. Tam vakarui į šeimą turėtų sugrįžti visi, kurie buvo išsibarstę per metus, kurie pamiršę kelią namo.

Tegul visi langai tą vakarą būna šviesūs. Nederėtų pamiršti ir vienišių – giminaičių, kaimynų ar draugų, kuriems likimas gal pašykštėjo šeimos laimės, balto Kūčių stalo. Tą vakarą neturėtų likti nuskriaustų ar nelaimingų. Tegul kalėdaičio laužymas sujungia susvetimėjusias mintis, tegul sušildo sugrubusias širdis. Juk Kalėdos – stebuklų metas, kai ir vanduo virsta vynu. Kūčių naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai pildosi visi kalėdiniai palinkėjimai ir burtai. Tad tegul įvyksta stebuklas, tegul visi žmonės vienu metu tampa laimingi, jautrūs ir pakantūs vienas kitam. Tenuslenka juodon naktin melas, pavydas ir apgaulė.

Su nauja viltimi atsinaujinkime save naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn, į saulę, į šviesą.

Padėkime ant Kūčių stalo grūdų. Simboliškai. Ir palinkėkime, kad tie grūdai sėkmingai sudygtų. Nebūtinai žemėje. Tegul jie sudaigoja mūsų mintyse ir mūsų širdyse. Gerumo ir atlaidumo daigais. To mums dar labai prireiks. Belaukdami Piemenėlių mišių pamąstykime apie trapią būtį šioje žemėje. Tik nuo mūsų pačių priklausys ar paslaptinga šventinė naktis mums taps dvasinio atsinaujinimo riba.

…štai jau krenta baltos snaigės,

tokios baltos tartum raidės…

su baltai baltu sniegu aš linkiu daug dovanų…

Visiems smagių, turtingų ir prasmingų artėjančių Šventų Kalėdų.

Danutė

PRISIMINIMAI APIE „JEDINSTVOS“ SUSIRINKIMUS

1988 metais pavasarį prasidėjo lietuvių Tautos atgimimas. Vilniuje LTSR ( Lietuvos Tarybinės Socialistinės respublikos – toliau bus LTSR) Mokslų akademijoje keleto akademikų ir šiaip aukštų inteligentų iniciatyva įkurtas judėjimas, pavadintas – Sąjūdis persitvarkymui remti. Tuoj po to visoje Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis. Šiauliuose tiek miesto mastu, tiek įmonėse susikūrė Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio grupės. Atitinkamai įsikūrė judėjimas pasivadinęs -„Jedinstvo“ ( bus -J, dėl juodraštinio rašymo paprastinimo), kurio pagrindą pradžioje sudarė veikiančios Sovietinės kariuomenės karininkai, dimisijos karininkai, rusakalbiai Lietuvos gyventojai ir net dalis lietuvių Sovietinės kariuomenės atsargos karininkų ir šiaip patriotiškai nusiteikusių išlaikyti TSRS  (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, toliau – TSRS) vienybę.

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.