Žymų Archyvai: jurginai

Žolinė mano akimis

pieva
Žolinė mano akimis

Nuo vaikystės Žolinė man asocijuojasi su vasaros pabaiga – prasidedančiais obuoliais ir žydinčiais jurginais. Vėsesniais rytais, pagražintais rūko ir rasota žole. Rodos pats ruduo stovi kažkur už kampo ir bet kurią akimirką gali išlįsti. Ši diena turi kažkokio nepaprasto jaukumo ir ramybės. Net oras, rodos, ramesnis ir saulė atsargiau sklaido savo spindulius. Senovės Baltai pasakytų, kad gamta lenkiasi Deivei Ladai, kuri laukia savo aukos – užaugusio derliaus. Tuo tarpu Krikščionys paprieštarautų, kad tai Mergelės Marijos, paimtos dangun pagerbimas. Tuo mane ir žavi Žolinė, kad susivienija senovinės pagoniškos apeigos su Krikščionybe, neprarandant senos tradicijos ir savaip pagerbiant šią dieną.jurginai

Šį rytą prie bažnyčios stebėjau einančius žmones. Visi plaukia į ją su puokštele, kurioje puikuojasi bent vienas jurginas. Veidai susikaupę ir ramūs. Jaučiama vienybė ir taika. Akys užkliuvo už moteriškės, kuri pasirėmusi dviem lazdelėmis, sunkiai keliavo į bažnyčią. Pamąsčiau kaip tai turi būti svarbu jai, kad šitokių pastangų vedama, ji eina pašventinti savo puokštelės… Išėjus iš bažnyčios susikaupę veidai pavirto į linksmus ir draugiškus. Pažįstami, dalinos įspūdžiais. Smagu buvo žiūrėti kaip puokštelių turėtojai traukė gėlytes ir apdovanojo jomis neturinčius, kad bent vieną pašventintą gėlytę turėtų… Tada man toptelėjo mintis, kad tokia šventė suvienija, ne tik skirtingai Žolinę mininčius žmones, tačiau aplamai skatina bendrauti, dalintis ir pamiršti kasdieninius rūpesčius. Taigi mieli senjorai, džiaugiamės artėjančiu rudeniu, žydinčiais jurginais ir ta pašventinta Žolinės puokštele.