Žymų Archyvai: jaunuolis

PAGALBA YRA ČIA PAT

Sapnavau šiąnakt sapną – kad sunkiai sergu, esu viena, uždaryta savo namuose it kalėjime… Pasaulis ir jo gyventojai kažkur už sienos – toli ir nepasiekiami… Aš jaučiuosi baisiai vieniša, niekam nereikalinga ir apleista, ir man taip baisu… jaučiuosi, tarsi, būčiau erdvėlaivio keleivis, išėjęs į atvirą kosmosą ir atitrūkęs nuo laivo… o pasaulis lyg tas laivas tolsta nuo manęs… Aš lieku viena begalinėj, šaltoj ir bauginančioj erdvėj… Ir aš meldžiuosi, ilgai ir karštai  meldžiuosi: „Viešpatie, padėk man, nepalik manęs vienos, maldauju, nepalik…“

Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"
Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"

Staiga suskamba skambutis. Atidarau duris, o už durų stovi nepažįstamas jaunas vaikinas, akys jo mėlynos mėlynos ir tokios gilios… „Laba diena“,- sakau. „Ko norėsit?“  „Laba diena“,- sako. „Atėjau būti su tavim. Nuo šiol aš tavim rūpinsiuos ir tau visur padėsiu.“ Ir šypsosi man tokia gera šypsena… O man mintyse vienu metu tarsi krioklys visas srautas minčių: Man? Padėti? Nesupratau! Kas jis? Iš kur jis? Jis manim rūpinsis? Kodėl? Aš jo juk visai nepažįstu! Ko jis nori? Matyt, pasinaudoti manim! Gal nori mano turto? Ir ką žmonės pasakys? Sakys, va, kokį jauną meilužį įsitaisė! Akių neturėsiu kur dėt…

„Ačiū, bet man jokios pagalbos nereikia!“- net nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo atsakymas. Vaikinas nieko neatsakė, tik tebežiūrėjo į mane tom giliom akim… Ilgai nelaukus, uždariau duris… Tebestovėdama už uždarų durų, klausiausi besileidžiančio žemyn nepažįstamojo žingsnių… Kai trinktelėjo laiptinės durys, man, tarsi, kas per širdį dunkstelėjo… ir staiga išgirdau tėviškai priekaištingą balsą „Juk tu prašei manęs pagalbos!…“

Toliau skaityti PAGALBA YRA ČIA PAT

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė