Žymų Archyvai: įstaiga

PAŠTO PASLAUGOS

Visgi keistų dalykų yra mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, pašto paslaugos. Ar žinote, kad be Lietuvos pašto niekas kitas mūsų respublikoje negali teikti laiškų surinkimo ir paskirstymo paslaugų? Taip, Lietuvos paštas yra monopolinė įstaiga ir pagal Lietuvos įstatymus tokią pat veiklą niekas kitas vykdyti negali. O jeigu pabandys, bus nubaustas. Įdomu, tiesa?

Reiškia kažkam naudinga šalyje, kad tam tikros verslo rūšys neturėtų konkurencijos ir veiktų niekieno neliečiamos. O juk galiausiai tai ant savo pečių juntame mes. Nėra konkurencijos – nėra naudos paslaugų vartotojams. Kokias kainas Lietuvos paštas pateikia tokias ir mokame. Be kalbų. Juk negali ateiti konkurentas ir pasiūlyti geresnes paslaugas ir be to mažesne kaina. Draudžia įstatymas.

Įvairios skubių siuntų tarnybos, kurjerių įmonės veikia, žinoma, Lietuvoje. Bet šios paslaugos griežtai skiriasi nuo tų, kurias teikia Lietuvos paštas. Esminis skirtumas, jog šios įmonės privalo laiškus ir siuntinius priimti iš kliento rankų ir pristatyti taip pat į rankas. Tačiau jeigu norėtų pastatyti pašto dėžutes greta Lietuvos pašto surinkimo punktų, į kurias žmonės patys galėtų pristatyti laiškus, įmonės būtų baudžiamos. Šią teisę turi tik vienintelė valstybės bendrovė.

Konkurencijos šioje srityje neturime. Todėl ir paslaugos teikiamos dažnai neprofesionaliai ir nešiuolaikiškai. Kiek kartų atvykęs į Kauno centrinį paštą turėjau po valandą ir daugiau laukti, kad išsiųsčiau smulkų siuntinį. Sykį atstovėjus gerą laiko tarpą eilėje buvo pranešta, kad aptarnaujantis žmogus dabar padarys pertrauką ir eis pietauti. Visas eilės galas turėjo pereiti prie kito langelio ir stovėti nežinia kiek toliau. Prie to pačio langelio grūdasi ir mokantys mokesčius už komunalines paslaugas ir siunčiantys laiškus. Štai tokie monopolizmo „pliusai“.

Tačiau laiškus vis vien norisi rašyti. Visada maloniau gauti tikrą ant popieriaus žmogaus ranka parašytą ir įdėtą į voką laišką. Tokį su daugybe antspaudų, pašto ženklais, sunkiai perskaitomu atgaliniu adresatu, aplankstytais kampais, mačiusį šilto ir šalto. Savo istoriją sukūrusį laišką.

ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Toliau skaityti ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI