Žymų Archyvai: išprusimas

PRISIMINIMAI APIE „JEDINSTVOS“ SUSIRINKIMUS

1988 metais pavasarį prasidėjo lietuvių Tautos atgimimas. Vilniuje LTSR ( Lietuvos Tarybinės Socialistinės respublikos – toliau bus LTSR) Mokslų akademijoje keleto akademikų ir šiaip aukštų inteligentų iniciatyva įkurtas judėjimas, pavadintas – Sąjūdis persitvarkymui remti. Tuoj po to visoje Lietuvoje pradėjo kurtis Sąjūdis. Šiauliuose tiek miesto mastu, tiek įmonėse susikūrė Lietuvos išsivadavimo Sąjūdžio grupės. Atitinkamai įsikūrė judėjimas pasivadinęs -„Jedinstvo“ ( bus -J, dėl juodraštinio rašymo paprastinimo), kurio pagrindą pradžioje sudarė veikiančios Sovietinės kariuomenės karininkai, dimisijos karininkai, rusakalbiai Lietuvos gyventojai ir net dalis lietuvių Sovietinės kariuomenės atsargos karininkų ir šiaip patriotiškai nusiteikusių išlaikyti TSRS  (Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjunga, toliau – TSRS) vienybę.

ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Toliau skaityti ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

KNYGOS MANO GYVENIME

Ar reikia skaityti?

Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?

Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.

Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.

Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka“, aš ją „suvalgiau“ tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…

Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią“ skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius“, „Aukštujų Šimonių likimą“, „Džeinę Eir“, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas“.

Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.

Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…

Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…

Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…

Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.

Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…

Tokia mano nuomonė.

Danutė