Categories
Gintauto dienoraštis Žmonės

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Žmonės

MANO VARDAS

Dar mokykloje aš buvau vienintelė tokiu vardu, bet visiškai nesijaučiau išskirtine dėl to, gal net atvirkščiai… Studentavimo laikais aplink mane buvo Daivos, Astos, Rūtos, Jurgitos, Irenos, Ramunės, Auksės. Ir iki šių dienų mano vardas niekada nesipuikavo pirmaujančių pagal populiarumą sąraše.

Beje, tik neseniai pasidomėjau jo reikšme. Pasirodo, remiantis Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto išleistu „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, Danutė nėra lietuviškas vardas, tai trumpinys iš hebrajiško vardo Danielė ir reiškia „dievas mano teisėjas“…

Vardas – tėvų dovana atėjusiam į šį pasaulį, o kodėl mano tėvai man parinko tokią dovaną – tikrai nežinau, gal iš tiesų jis buvo nuleistas iš aukščiau…

Jau Danutė yra trumpinys, o lietuvaičiai dar ima ir patrumpina iki Danos. Gal netrumpintų, jeigu žinotų, kad kinų kalboje šis vardas reiškia sūrio paplotėlį, o gruziniškai tai būtų juoda naktis…

Skaičiau, kad Čikagos lietuvių jėgomis buvo pastatyta opera „Dana“, remiantis būtent moterišku vardu, JAV yra automobilių komponentų gamintojas „Dana“, Jungtinių Arabų Emyratuose – viešbutis „Dana“, Lietuvoje „DaNa“ gamina moteriškas kojines, kažkur senojo pasaulio platybėse dainuoja transseksualas, pasivadinęs Dana International…

Ir lenkai, ir vokiečiai savo vardynuose turi šitą vardą, konfigūruotą savam kraštui, matyt, jis būdingas šitam regionui, tik galūnė ir kirčiuotė skiriasi. O gal vardo kilmė gali būti siejama su būdvardžiu, reiškiančiu danų tautybę, kas žino…

Ir iš viso, pasidomėjus įvairių vardų reikšmėmis, galima atrasti įdomių dalykų. Pavyzdžiui, man patinkantis vardas Asta latviškai reikštų uodega, Galina lotyniškai būtų višta, Rūta hebrajiškai – draugė, Virginija lotyniškai – mergelė, Leonas reikštų liūtas, Arūnas – erelis, Petras – uola. Dalia labai gražiai skamba – likimas. Kai kurie vardai atspindi kokį nors veiksmą, pavyzdžiui, Kęstutis – kenčiantis, Alvydas – visa matantis, Vytautas – išvydęs tautą, Gintautas – ginantis tautą.

Skirtingais laikais skirtingos mados įtakoja ir vardus. Vieni tėvai ieško senoviškų vardų iš senelių ar net prosenelių jaunystės, o kiti pasiduoda laikinam vėjo pūstelėjimui – pasižiūri kokį populiaresnį filmą ir tuomet paplinta Fetisos, Marisabelės, Klaidai ar Grantai. Kartais vaikui suteikiamas unikalus vardas – abiejų tėvų norai sujungiami į vieną, bet kažkodėl nepagalvojama, kad toks dvigubas vardas aplamai neturi jokios reikšmės.

Šiandien nepatinkantį vardą nesunkiai galime pasikeisti. Jeigu tik nesame juoduose kriminaliniuose sąrašuose, problemų nebus, bet prieš tai vertėtų gerokai pamąstyti, ar verta. Kad ir kaip mums mūsų vardas neskambėtų, neatitiktų mūsų būdo, jis duotas tėvų ir lydėjęs mus visus pragyventus metus.

Kaip sakė V. Šekspyro Džiuljeta: „Jei rožę pavadinsime kitu vardu, ar ji kvepės mažiau?“

Tokia mano nuomonė.

Danutė