Categories
Danutės dienoraštis Žmonės

KALTĖS JAUSMAS…

Mudvi su Inga buvom vienmetės. Mokykloje Inga buvo tyli pilka pelytė ir niekada savo bendraamžių nekviesdavo į svečius. Aš žinojau, kad jų namuose kartais nebūdavo netgi duonos, nes jos mama dažnai sirgo ir vis gulėdavo ligoninėje, o tėtis važinėjo į komandiruotes. Baigus mokyklą, mudviejų keliai išsiskyrė. Aš išvažiavau mokytis, o Inga ištekėjo. Už gražaus ir turtingo – išsipildė jos ne vienų metų svajonė. Dar kurį laiką iš bendramokslių girdėdavau kokį pasakojimą apie Ingą, bet tie pasakojimai vis retesni tapo, kol visai nutrūko.

Prieš keletą metų vieną gražią rudens popietę su drauge vaikštinėjom po Ąžuolyną. Tyli rudeniška, bet dar šilta saulė auksiniais spinduliais žarstė lapus po kojom…nesinorėjo niekur skubėti, ėjom palengva, apsidairydamos. Ant vieno suolelio sėdėjo jauna moteris su knyga rankoj. Skaitė įdėmiai, bet vis pakeldavo akis į šalia, invalido vežimėlyje sėdinčią žilaplaukę senutę, rūpestingai apkamšytą storu languotu pledu.

Prasilenkiant, aišku, neištvėriau ir dirstelėjau atidžiau. Senas, geltonas, raukšlių išvagotas veidas visai nederėjo su  guviomis mėlynomis akimis. Tarsi koks praeities šešėlis šmėstelėjo, bet nepatogu buvo spoksoti ir mes lėtai nužingsniavome. Vėliau tas abi moteris susitikom automobilių aikštelėje šalia Ąžuolyno. Pristūmusi invalido vežimėlį prie savo automobilio, moteris visai lengvai pakėlė senutę ir įsodino vidun. Tik tada pamačiau, kad jos kūnas be kojų. Mūsų žvilgsniai vėl susitiko. Kažkokiais garsais ji pakvietė jaunąją moterį arčiau. Netrukus ši priėjo prie manęs, ir pasisveikinusi pasakė, kad automobilyje sėdi Inga, o ji esanti jos duktė. Paskui atsiprašė labai skubanti ir užrašė savo telefono numerį, perduodama mamos prašymą kada nors paskambinti. Jos nuvažiavo, o aš stovėjau suakmenėjusi ir net ne viską padoriai girdėjau.

Žinoma, negreitai susiruošiau paskambinti – ilgai negalėjau atsigauti nuo matyto vaizdo, vis kažkas viduje sulaikydavo. Kai pagaliau pasiryžau, buvo jau vėlyvas pavasaris. Atsiliepęs jaunas liūdnas moters balsas nurodė adresą, paprašė atvažiuoti. Ilgokai sukinėjau automobilį po turtingų ir išvaizdžių namų kvartalą, kol suradau, ko ieškojau. Vartus atkėlė Ingos duktė, pakvietė vidun. Čia išgirdau pribloškiančią žinią – Ingą palaidojo prieš dvi savaites.

Visas Ingos gyvenimas tilpo į keliolika šykščių sakinių. Ištekėdama Inga vargą ir skurdą tėvų namuose iškeitė į spindintį turtuolių pasaulį. Sėkmingas vyro biznis darė didžiulius pinigus ir davė leidimą gražiems rūbams, pokyliams, nevaržomoms sumoms kišenėje…Gimus dukrai buvo padovanotas naujas namas, pasamdytos auklės, vėliau prestižinės mokyklos, aukštasis mokslas, stažuotė ir darbas užsienyje – visai kaip kine. Mylėjo vyras Ingą, gal tik savotiškai, nes vis dažniau pratrūkdavo smurto priepuoliai, vis dažnesni ir žiauresni smūgiai pasipildavo, tik niekas apie tai nežinojo, niekam Inga nesiskundė, dukros ir giminių akyse tai buvo ideali pora. Ilgą laiką svetur gyvenanti dukra nieko neįtarė, nors grįžusi matydavo motiną su mėlynėmis. Šurmulys kilo, kai sumušta Inga atsidūrė ligoninėj. Iškviesta policija nieko nebaudė, nes vyras atsiprašė, pretenzijų niekam nebuvo. Dar kartą sėkmingą karjerą Londone dukrai teko mesti ir lėkti namo, kai porą savaičių nepavyko prisiskambinti mamai. Eilinį kartą sumušta ir suspardyta Inga buvo išmesta vienais apatiniais pro antro aukšto langą. Visą naktį pragulėjusią sniege ją rado kaimynė. Medicina čia buvo beveik bejėgė – teko amputuoti nušalusias kojas, daug kartų operuoti galvą, kad išrankioti skilusios kaukolės skeveldras. Po ilgų gulinėjimų įvairiose ligoninėse Inga nustojo valdyti rankas, nustojo kalbėti. Tada Ąžuolyne ji atpažino mane iškart ir labai norėjo susitikti.

Tik aš vis neskubėjau…

Danutė

Categories
Gintauto dienoraštis Žmonės

ZITOS DIENORAŠTIS

Sveiki, gavome laišką iš ko gero aktyviausios draugauki.me lankytojos Adelės. Štai jis:

MŪSŲ ZITA

Pasigirsiu… turtingas mūsų Jurbarkas. Džiaugiamės, kad miestas įsikūręs ant trijų upių krantų, didžiuojamės palei Nemuną nusidriekusiomis pilimis ir t.t., tačiau didžiausi turtai slypi kitur. Tai žmonės. Kartais tokie paprasti, lyg niekuo neišsiskiriantys.

Šį kartą aš kalbėsiu apie Zitą, dažniausiai vadinamą Zitele. Kalbėsiu apie moterį paprastą, bet visų matomą. Mūsų akys jau priprato prie sėdinčiųjų invalido vežimėliuose, tačiau retas kuris nepastebime jų sutikę kelyje, renginyje ar koncerte. Negaliu kalbėti už visus, tačiau aš sutikusi Zitą, nematau jos negalios. Tik paraginta suvokiu, kad ji pati nepakels puodelio arbatos, nenusišluostys ištryškusios ašaros, nepaims dovanoto gėlės žiedo.

Pirmą kartą Zitelę pamačiau televizijos laidoje ir nuo to laiko neturėjau ramybės, taip norėjau susipažinti. Su Zita lengva bendrauti, aš iš jos daug išmokau. Tvarkingi namai traukia kaimynus ir draugus. Sunku suprasti, kaip ji sugeba tvarkyti savo gyvenimą, išgyventi asmenines bėdas, visada gražiai atrodyti, vadovauti neįgaliųjų klubui „Svaja“.

Senokai žadėjau Zitelei padėti susirasti kituose rajonuose gyvenančius likimo draugus. Dedu viltis, kad man pagelbės   www.draugauki.me. Jau įsivaizduoju kaip Zita diktuoja telefonu savo mintis, o aš užrašau ir išsiunčiu. Sulaukusios atsiliepimų abi džiaugiamės ir aptariame.

Yra dar viena svajonė – padėti Zitai įsigyti kompiuterį. Kaip laikraštį ar knygos lapus, taip ir kompiuterio pelę jai pavedžiotų globėjai ar užsukę draugai. Man taip norisi, kad ji savo akimis pamatytų, dalyvautų, suteiktų stiprybės nusivylusiam.

Pavartykime  LPD Jurbarko skyriaus ir „Svajos“ klubo bendravimo dienoraštį.

Radijo laida  LR, 2008 08 05, 19.05   Sveikinimų ratas

Šiandien jurbarkietė, neįgaliųjų klubo „Svaja“ pirmininkė Zita Bartusevičienė švenčia gražią 55 metų sukaktį. Švenčia apsupta klubo narių, kaimynų ir draugų.

Dažni telefono skambučiai byloja apie tai, kiek daug žmonių linki viso ko geriausio trapiai, daug metų prie invalido vežimėlio prikaustytai, moteriai.

Manau nesuklysiu, jei daugelio Jurbarko neįgaliųjų vardu pasakysiu: „Ačiū, Zitele, kad Tu esi! Tu daug kam padėjai suvokti, kad pati didžiausia vertybė gyvenime yra gyvenimas. Tu moki juo džiaugtis ir imti viską, ką jis duoda. Kai viltys viena po kitos atkrinta, esi tvirta ir rami. Kenti, bet esi išdidi.“

Jurbarkiečių parkinsonikų vardu sveikinu gražaus jubiliejinio gimtadienio proga ir sakau: „Tu esi stipresnė už likimą. Būk dar ilgai, ilgai…“

Skyriaus pirmininkė Irena Mačiulienė

Lietuvos Dž.Parkinsono draugijos Jurbarko skyriaus leidinys Nr.1(20) 2008 m. rugpjūčio 5 d.

SPECIALUS PROGINIS PRIEDAS /sutrumpintas/

ŽIUPSNELIS IŠ ARCHYVO

1953 metų rugpjūčio 5 dieną Suvalkijoje gandras nešiojo vaikučius. Keletą jų nunešė ir paslėpė kopūstuose šalia Kukarskės gimdymo namų. Tuo tarpu jauna, Kidulių pakraštyje gyvenusi, Bosų šeima ieškojo savo meilės vaisiaus. Ir atsitik man taip – Bosai gandro dovaną surado netoli namų. Pasirinko jie mergaitę pačią gražiausią iš gražiausių, parsinešė į namus ir pavadino  Zitos vardu.

Zitelė augo mylima ir saugoma nuo piktos akies. Bėgiojo, krykštavo, augo didyn ir vis gražyn, gražyn…. Kaipgi negražėsi, kai lemta gyventi nuostabios gamtos prieglobstyje, Sudarge. 1968 metais, paklausiusi nuoširdžių Sudargo mokytojų patarimo, išvažiavo tęsti mokslų, semtis pedagoginių žinių Kapsuko pedagoginėje mokykloje.

Daugelio bernelių akys sukosi Zitelės pusėn, bet ji kaimynų tarpe nerado tokio, kuris širdelę suvirpintų. Tuo pasinaudojo jaunikaitis iš kitos pusės Nemuno. Paliko Zita poetų apdainuotą Suvalkiją. Paliko, bet nepamiršo. Dar ir dabar ji sapnuoja Nemuno šlaitus, pilnus gėrybių miškus, nuostabius žmones ir ištikimus draugus.