Žymų Archyvai: inteligentai

DVYLIKA

Dvylika dienų lieka iki Kalėdų…

Šiaip, rodos, eilinis skaičius, bet kai įsigilini, supranti, kad niekas be reikalo neatsiranda, tuo labiau neišnyksta. Pastraksėjau bekraštėse interneto pievose ir paieškojau ar labai dažnai dvyliktą metų mėnesį Lietuvos gyvenime sutinkamas skaičius dvylika. Wikižodynas jį įvardina kaip kiekinį skaitvardį, dvyliktą skaičių natūraliųjų skaičių aibėje.

„Dvylika Vilniaus apaštalų“ – lietuvių inteligentų draugija, veikusi Vilniuje 1895-1904 metais, organizavo lietuviškas pamaldas, viešai kalbėjo apie lietuvių tautinį pabudimą, savo lėšomis leido pirmąjį lietuvišką dienraštį. Draugijos spaudžiamas, Vilniaus vyskupas perdavė lietuviams šv. Mikalojaus bažnyčią.

Visi gerai žinom vaikystės pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ apie Elenytę ir jos brolius, paverstus juodvarniais ir per prievartą turėjusius skraidyti, dabar jau galima šią pasaką ne tik skaityti, bet ir teatro scenoje išvysti – spektaklis naujas, pamokantis, išskiriantis melą ir klastą. O kas gi neprisimena puikaus vaikiško filmuko „Dvylika mėnesių“ apie vargšę našlaitę, pamotės ir jos dukros išvarytą į mišką per speigą ir pūgą naujametę naktį snieguolių rinkti. Filmas vaikiškas, bet su gilia potekste ir suaugusiųjų paklydusioms mintims. Vėl gi kaip dar kartą neprisiminti unikalaus romano „Dvylika kėdžių“, istorijos, daugiau kaip septyniasdešimt metų skaitomos ir nesenstančios, kupinos groteskiško rusiško humoro, prajuokinančios iki ašarų. Kai kurios frazės iš filmo „Dvylika kėdžių“ tai ir sparnuotomis tapo. Gal kaip tik tų netirpstančių frazių dėka Kaune bilijardinė tuo pačiu pavadinimu duris atvėrė.

Pavarčiau internetines knygas. Šaltoje Suomijoje, pasirodo, yra mažas nykštukas, kuris, likus iki Kalėdų dvylikai dienų, sugalvojo suruošti „Dvylika dovanų Kalėdų seneliui“ – kiekvieną dieną po staigmeną, kurios labai pralinksmindavo kaimelio bendruomenę. Iš rimtosios literatūros išleista „Dvylika istorijos detektyvų“, dvelkiančių XX amžiaus slaptųjų archyvų paslaptimi. DVD lentynoje radau meninį fantastinį filmą iš visatos ateities „Dvylika beždžionių“.

„Gali būt, kad mačiau Jus tą vasarą, kai dvylika savaičių be perstojo snigo…“ – dainuoja Marijonas Mikutavičius savo dainoje „Dvylika savaičių sniego“.

Manoma, kad skaičius dvylika – tai simbolinis žingsnių skaičius sėkmingo verslo link. Beje, link blaivybės taip pat… Dar skaičius dvylika šio mėnesio sporto pasaulyje buvo sėkmingas keliems lietuviams krepšininkams – būtent po 12 taškų jie pelnė komandoms, kuriose dabar žaidžia.

Europos Sąjungos vėliavoje – mėlyname fone dvylikos auksinių žvaigždžių ratas, simbolizuojantis tobulumą, užbaigtumą ir vienybę.

Evangelijoje skaičius dvylika reiškia pilnatvę ir išsipildymą. Jėzų lydėjo dvylika apaštalų.

Metus sudaro dvylika mėnesių. Senus metus nauji pakeičia dvyliktą valandą nakties. „…dvylika, dvylika muša rodyklės ir nusišypso žvaigždėtas dangus…“ – niūniuosim naujametę naktį. Šiandien para sudaryta iš dienos ir nakties, kurių kiekvieną sudaro dvylika valandų, valandoje yra penkis kartus po dvylika minučių, minutėje – penkiskart po dvylika sekundžių.  Ant šventinio Kūčių stalo tikriausiai visi dėsime dvylika patiekalų, o lygiai dvyliktą nakties prabils mūsų namų augintiniai gyvulėliai, eisim paklausyti…

Taip…jeigu kiekvienas čia dar pridėtų savus ar nugirstus pasakojimus, susijusius su skaičiumi dvylika, tai ir visai smagių istorijų galėtume pasiskaityti…

Tokia mano nuomonė.

Danutė

ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Toliau skaityti ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE