Žymų Archyvai: inkstai

RŪGŠTINTI AR ŠARMINTI ORGANIZMĄ?

Atslinkus gripo pavojui, kartais jau pasigirsta balsų, siūlančių organizmą rūgštinti ir tokiu būdu stiprinti imuninę sistemą bei atsparumą gripo sukėlėjams.  Dauguma žmonių tiesiog pasimetę, juk iki šiol buvo skelbiama, jog reikia organizmą šarminti, norint išlikti sveikiems. Taigi, šarminomės, šarminomės ir nieko gero!

Ir dabar ne vienas „sveikos gyvensenos“ šalininkas skundžiasi prastu virškinimu, nuovargiu. Aš pati irgi buvau įklimpusi į tą „šarminimosi“ liūną, bet mane išgelbėjo kviečių želmenų sultys, kurios stipriai didina skrandžio sulčių rūgštingumą. Nuo šių sulčių  iš karto savijauta labai pagerėjo, atsirado daug energijos, ir šios sultys man buvo skanios. Vienok, ilgą laiką jas vartojant, mano organizmo terpė tapo labai rūgšti, ir aš tiesiog nebegalėjau daugiau gerti kviečių želmenų sulčių. Tada pradėjau auginti miežių želmenis, kurių sultys mažina skrandžio sulčių rūgštingumą, o dar vėliau ėmiau vartoti sausas miežių želmenų sultis Green Magma, kurios nekeičia skrandžio sulčių rūgštingumo.  Man nepavyko rasti literatūroje  jokios informacijos šia tema, todėl teko viską išbandyti pačiai ir surasti išeitį.

Dėl šių priežasčių aš ėmiau domėtis teorinėmis organizmo šarmų bei rūgščių problemomis. Bandžiau aiškintis su įvairiais specialistais, tame tarpe ir su medikais, reklamuojančiais įvairius vaistus bei maisto papildus organizmo šarminimui. Pasirodo, niekas net nesusimąstė apie šias problemas, visi pasitikėjo tuo, ką buvo rašęs Polis Bregas savo knygose, ir daugelis kitų autorių nurašinėdavo šiuos duomenis. Deja, P. Bregas, turėdamas didelę sveikos gyvensenos praktinę patirtį, nebuvo mokslininkas ir kartais klysdavo teoriniuose paaiškinimuose.

Ukrainiečių mokslininkai B. Bolotovas ir N. Druzjakas įrodė, kad P. Bregas neteisingai įvertino organizmą šarminančius bei rūgštinančius faktorius bei produktus, ir todėl iki šiol egzistuoja daug nesusipratimų ir nesusikalbėjimų šiuo klausimu. Įdomiausia tai, kad rusiškoje periodikoje apie sveikatą tiek B. Bolotovas, tiek N. Druzjakas bei I. Neumyvakinas dėsto naujoviškas savo teorijas, nekritikuodami P. Brego, o skaitytojai, negalėdami orientuotis, kas teisus, kreipiasi su klausimais į redakciją, bet taip niekas jiems nieko ir neaiškina.

Ir tik neseniai spaudoje pasirodžiusiose šių mokslininkų knygose yra paaiškinimai, išanalizuotos teorinės P. Brego klaidos, ir padaryta išvada, kad organizmą vis tik reikia rūgštinti. Džiugu, kad ir mūsų spaudoje buvo paskelbti naujausi kitų pasaulio mokslininkų tyrimai ir žinia, kad gripo virusus įveikia rūgštys ir ozonas. Be to, teko girdėti, kad verslininkai jau suskubo įvežti kinietišką 2% ryžių actą, skirtą gėrimui. Teko bendrauti su žmonėmis, kurie jau rūgštinasi šiuo actu ir yra patenkinti rezultatais. Kai kurie vartoja obuolių actą su vandeniu ir medumi. Malonu, kad šioje srityje jau ledai pralaužti ir pajudėjo.

Deja, džiaugsmą mažina tai, kad internetinėje spaudoje dar daug kur pateikiama sena informacija apie organizmo šarminimo naudą, ir priartėjus gripo pavojui, keletas žmonių nusprendė rimtai pašarminti savo organizmą, gerdami „gyvą“ vandenį, t.y. šarminį, pagamintą su „Burbuliuko“ aparatu elektrolizės būdu. Mat, šarminio ar rūgštinio maisto poveikis nėra toks žymus. Man teko bendrauti su trimis „nusišarminusiomis“ moterimis, kurios pasakojo, jog savaitę laiko pavartojus „gyvą“ vandenį, atsirado skausmas inkstų srityje, o vėliau aptino veidas. Viena iš jų ėmėsi iš karto valyti inkstus įvairiomis šlapimą varančiomis arbatomis, todėl viskas baigėsi greitai ir laimingai.

Antrąją dviejų savaičių šarminimosi auką išgelbėjau ją pavaišinusi B. Bolotovo rūgščių balzamu bei gira. Pasak nukentėjusios, jau trečią dieną geriant rūgščių mišinį ir girą, inkstų skausmas nurimo ir pradėjo slūgti veido tinimas, o po savaitės moteris jautėsi jau visai gerai. Trečioji man žinoma šarminimosi auka gydėsi savais metodais ir netgi ligoninėje, ir iki šiol neaišku, ar pavyks pilnai likviduoti šio „sveikatinimosi“ pasekmes. Šios moterys pažeidė vartojimo instrukciją, vartojo vien tik šarminį vandenį, todėl ir padaugino.

Aš taip pat turiu šį prietaisą jau daugelį metų, bet aš vartoju tik rūgštinį („negyvą“) vandenį vaisių  bei daržovių plovimui ir dezinfekavimui, gėrimui nenaudoju. Aš rūgštinu savo organizmą, linkusį į šarmingumą, B. Bolotovo giromis ir rūgščių balzamu, ir rezultatai tikrai geri. Žinoma, svarbu „neperlenkti lazdos“ ir  išlaikyti lygsvarą tarp šarmų ir rūgščių. Be to, yra žmonių, turinčių mažiau šarmingą organizmo terpę, todėl kiekvienu konkrečiu atveju reikia prisiderinti prie savo organizmo poreikių, o svarbiausia – nepadauginti.

B.BOLOTOVO GIROS SVEIKATAI

Populiariausia ir seniausiai žinoma ir vartojama yra B.Bolotovo ugniažolių gira, kuri kartais  vadinama fermentiniu gėrimu. Prieš porą dešimtmečių ši gira išpopuliarėjo Lietuvoje dėka lektorės N.Semionovos iš Rusijos , kuri savo paskaitose apie B.Bolotovo mediciną pateikė šios giros receptą. Aš pati nuo tada iki šiol retkarčiais gaminuosi ir vartoju šią girą, kuri ypač gerai atstato virškinamojo trakto gleivinę po pasninkavimo.

Kartais ugniažolių giros galima įsigyti pas prekiautojus vaistažolėmis. Pastoviai prekiauja šia gira žolininkė Adelė arba jos atstovai įvairiuose miestuose, tik ši gira yra pavadinta „ugniažolių raugu“.  Ugniažolių gira puikiai atstato bet kur pažeistą organizme gleivinę, o ypač virškinamojo trakto, bet kokius odos pažeidimus ir visus organizme pakenktus paviršius: nudegimus, sumušimus, po spinduliavimo, po badavimo. Be to, ši gira  šalina iš organizmo radijonuklidus. Ugniažolės giros receptas tikrai labai paprastas,  ir ją lengva pasigaminti patiems.

Į 3 l stiklainį su neužkaitintomis išrūgomis suberiama 1 stiklinė cukraus,  išmaišoma, kad ištirptų, ir  panardinama į dugną ugniažolė – 1 stiklinė smulkintos šviežios arba 0,5 stiklinės džiovintos žolės. Būtina, kad žolė nesiliestų su oru, todėl ji nugramzdinama įdedant į merlinį maišelį su žole stiklinį svorį arba nerūdijančio plieno strypą ar šaukštą. Taip pat galima įdėti titnago gabalėlį. Paprasti akmenys netinka, nes girai rūgstant, jie aptirpsta. Jeigu išrūgos buvo užvirę, tai tada reikia papildomai įdėti 1 arb. šaukštelį naminės grietinės, nes joje yra laktobakterijų dauginimuisi.  Užpildytą stiklainį užrišti kelių sluoksnių merle apsaugai nuo muselių ir laikyti tamsioje ir šiltoje vietoje ne trumpiau kaip dvi savaites.  Įrūgusią girą gėrimui nukošti dalimis ir vartoti 30 min. prieš valgį pradedant 1 valg. šaukštu ir didinti  iki 0,5 stiklinės 3 kartus per dieną. Turintiems rimtų virškinimo sutrikimų  B.Bolotovas rekomenduoja gerti ugniažolės girą po 1 valg. šaukštą kas  2 valandas, vėliau kiekį galima didinti.  Tarp kitko, ši gira pasižymi dar ir nuskausminančiu poveikiu.  Neturint išrūgų,  galima girą raugti su vandeniu ir įdėti grietinės, o visa kita analogiškai kaip ir su išrūgomis.  Nupiltos gėrimui giros vietoje galima stiklainį papildyti tokiu pat santykiu pasaldintomis išrūgomis arba vandeniu, ir po dienos atnaujinta gira vėl bus tinkama vartojimui. Taip papildyti girą galima 2-3 mėn.  Įrūgusią girą galima laikyti šaldytuve iki 1 metų laiko.

Toliau skaityti B.BOLOTOVO GIROS SVEIKATAI

PSICHOLOGINĖS ATAKOS

Anądien perskaičiau, kad prekybininkai atpigino prekių krepšelį, tad smalsumo genama nuskuodžiau į artimiausią prekybos centrą įsitikinti.

Kai namo parneštas prekes išdėliojom ir perskaičiavom, atradom, kad kai kurie produktai gal ir pigesni keliais centais, per visus pirkinius keletą litų sutaupiau. Bet atkreipiau dėmesį į kitką – visiškai nebeliko grynųjų produktų. Pvz. mano šeimos mėgstamas sūris jau nebe sūris, o tik sūrio produktas, ant įprasto grietinės indelio griežtas užrašas „grietinės ir riebalų produktas“, toks pat ir sviestas, jogurtas, aliejus…

Užtat pigiai nupirkti mandarinai pasirodė natūralūs, saldūs, todėl visą vakarą lupom ir valgėm pasigardžiuodami. Kitą dieną su apgailestavimu teko pripažinti, kad vis dėlto chemikalų juose buvo visai nemažai, nes išbėrė odą, ypač rankų, kurią dar labiau suerzinau pigiu indų plovikliu. Vis dėlto, savo sveikatos labui reikėtų pirkti kokybiškesnį ploviklį, nors tuo pačiu ir brangesnį. Arba pasinaudoti kosmetologų patarimu namų ruošos darbus atlikti mūvint pirštinėmis. Bet kad labai jau nekokie tų pirštinėtų darbų rezultatai…

Kadangi per keletą dienų mano rankų oda tapo panaši į perdžiūvusią ir suskeldėjusią dykumą, paraudo ir baisiai perštėjo, o jokio pagerėjimo nesimatė, tai nusprendžiau vėl kulniuoti į prekybos centrą su mintimi rasti bent jau kokybiško kremo.

Po poros valandų aktyvaus šmirinėjimo, turėčiau tarti pagiriamąjį žodį mūsų didžiųjų prekybos centrų prekių žinovams. Ypatingai nuodugniai ištyrinėti lietuvaičių įpročiai, pirkimo manieros, lūkesčiai ir viltys. Juk pirkėjas, atėjęs pirkti kremo ne į specializuotą kosmetikos parduotuvę, jo ir neras prie kasos, vadinasi, jam teks eiti tolyn, gilyn į prekybos salę. O ten tai jau atsiveria tikra oazė. Juk žmogus, kol gyvas, tai ir akys mato, ir širdis geidžia. Prekybos centrų vadybininkai tikri psichologai, gerai apdoroja mūsų galveles. Jie puikiai išanalizavo, kas būdinga lietuvio norams mėnesio pradžiai, o kas – pabaigai, ką mes perkam ryte, kai ateinam dar užsimiegoję, o kas tinka tik vakarui, kai galva ir kojos pavargę nuo dienos darbų. Reiškia, kai kurias prekes galima padėti čia pat, matomiausioje, o tuo pačiu ir perkamiausioje vietoje, o kai kurias laikinai galima truputį nustumti į salės galą, na, ne taip toli, kad nesimatytų, bet taip, kad reikalui esant, būtų galima pateikti čia ir dabar, visam gražume.

Taigi, kol aš pasiekiau savo tikslą – man reikalingą kosmetikos skyrių, savo krepšelyje jau turėjau ir mėsos gabaliuką, ir žuvies, ir duonos, nepraslydo pro akis ir saldainių dėželė, kaipgi tuščiom praeisi pro masinantį mišrainių skyrių, o jau rūkytų mėsyčių grožis ir sūriai geltonuoja iš tolo savo įmantria įvairove. Dar pakeliui pasitaikė pilnas prekių konteineris su tokiu žaviai gundančiu užrašu „akcija“. Na, gal ir nereikia šiuo metu, bet ką žinai – kai prireiks, ieškosi ilgai ir pirksi brangiai…

O kosmetikos lentynose – kremų gausybė, sunku išsirinkti. Įvairiausių firmų, dar įvairesnių įpakavimų, skirti jautriai, sausai, riebiai, mišriai odai. Mažose etiketėse dar mažesnėmis raidelėmis smulkiai aprašytos kremų sudėtys – antioksidantai, enzimai, keramidai, kremai su liposomomis, su kolagenu ir dar daugybė eiliniam pirkėjui neaiškių pavadinimų. Kreipiausi į jaunutę pardavėją, šalia dėliojančią prekes, bet netrukus įsitikinau, kad jos pagalba apsiriboja tokiu pačiu etikečių skaitymu.

Kadangi pirmiausiai norėjau išsinagrinėti tuos įdomius sudėtinių dalių pavadinimus, nusprendžiau šį kartą atidėti didįjį kremo pirkimą, be to, prekių maišelis ir taip svėrė ranką. Namuose, pavarčius interneto puslapius, netrukau išsiaiškinti visų skaitytų priedų paskirtį kremų sudėtyje ir naudingumą mūsų odai. Tik susimąsčiau: ar kas nors ištyrė organizmo būklę, keletą metų panaudojus tokį kremą? Jeigu taip, tai kur galėčiau paskaityti tyrimų išvadas? Nes, pavyzdžiui, cituoju „natūralios vaisių ir pieno rūgštys, gaunamos iš vynuogių, obuolių, alyvuogių, citrinų, pieno ir naudojamos kremų gamyboje, prasiskverbia giliai į odą ir ten pagreitina ląstelių atsinaujinimą, oda tampa lygesnė, bet dėl stipraus dirginančio poveikio rūgštys didelėmis koncentracijomis gali būti paskiriamos tik patyrusių kosmetologų ir odos gydytojų“. Tai gal nėra jos tokios jau nekaltos… O antioksidantai, kurie naikina neigiamą cigarečių dūmų poveikį, gal dar ką nors sunaikina manyje? Liposomos, pavyzdžiui, prasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius, kartu nusinešdamos ir kolageną, o ar labai mes gilinamės ką reiškia tie žodžiai?

Kuo daugiau aš tą vakarą skaičiau, tuo labiau, prisipažinsiu, nerimas įsisėjo dūšion ir pradėjau galvoti, kad niekas iš idėjos neatsiranda ir be reikalo neprapuola. Žemės vaikai esam, tai ir atsisukim į žemę, iš jos sveikatos pasisemkim. Į pašildytą sėmenų aliejų pamirkiau drobės gabaliukus, apvyniojau ant rankų ir dar pirštines nakčiai apsimoviau. Kitą rytą reikiamo rezultato dar nebuvo, bet po keleto dienų pamiršau visus negalavimus. Be liposomų ir be kalogeno…

O kad nuo rūpesčių neatsirastų papildomų raukšlelių, tai turiu pasiruošusi ledo kubelių iš sušaldyto žolių nuoviro. Išsitraukiau, pasitryniau veidą, smagiai atgaivino odą. Leidau natūraliai išdžiūti ir likau visai patenkinta savimi…

Ir visiems patariu – gerkim daugiau šaltinio vandens, tinka ir paprastas, bet virintas, o jei mineralinis, tai negazuotas, nepratinkime kūno prie sauso režimo, nes drėgmės reikia mūsų odai, kad išliktų elastinga, reikia vidaus organams – inkstams, žarnynui plauti, organizme esančiame vandenyje vyksta įvairios reakcijos, be kurių paprasčiausiai negyventume.

Ir būkim sveiki.

Tokia mano nuomonė.

Danutė