Žymų Archyvai: įmonė

PAŠTO PASLAUGOS

Visgi keistų dalykų yra mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, pašto paslaugos. Ar žinote, kad be Lietuvos pašto niekas kitas mūsų respublikoje negali teikti laiškų surinkimo ir paskirstymo paslaugų? Taip, Lietuvos paštas yra monopolinė įstaiga ir pagal Lietuvos įstatymus tokią pat veiklą niekas kitas vykdyti negali. O jeigu pabandys, bus nubaustas. Įdomu, tiesa?

Reiškia kažkam naudinga šalyje, kad tam tikros verslo rūšys neturėtų konkurencijos ir veiktų niekieno neliečiamos. O juk galiausiai tai ant savo pečių juntame mes. Nėra konkurencijos – nėra naudos paslaugų vartotojams. Kokias kainas Lietuvos paštas pateikia tokias ir mokame. Be kalbų. Juk negali ateiti konkurentas ir pasiūlyti geresnes paslaugas ir be to mažesne kaina. Draudžia įstatymas.

Įvairios skubių siuntų tarnybos, kurjerių įmonės veikia, žinoma, Lietuvoje. Bet šios paslaugos griežtai skiriasi nuo tų, kurias teikia Lietuvos paštas. Esminis skirtumas, jog šios įmonės privalo laiškus ir siuntinius priimti iš kliento rankų ir pristatyti taip pat į rankas. Tačiau jeigu norėtų pastatyti pašto dėžutes greta Lietuvos pašto surinkimo punktų, į kurias žmonės patys galėtų pristatyti laiškus, įmonės būtų baudžiamos. Šią teisę turi tik vienintelė valstybės bendrovė.

Konkurencijos šioje srityje neturime. Todėl ir paslaugos teikiamos dažnai neprofesionaliai ir nešiuolaikiškai. Kiek kartų atvykęs į Kauno centrinį paštą turėjau po valandą ir daugiau laukti, kad išsiųsčiau smulkų siuntinį. Sykį atstovėjus gerą laiko tarpą eilėje buvo pranešta, kad aptarnaujantis žmogus dabar padarys pertrauką ir eis pietauti. Visas eilės galas turėjo pereiti prie kito langelio ir stovėti nežinia kiek toliau. Prie to pačio langelio grūdasi ir mokantys mokesčius už komunalines paslaugas ir siunčiantys laiškus. Štai tokie monopolizmo „pliusai“.

Tačiau laiškus vis vien norisi rašyti. Visada maloniau gauti tikrą ant popieriaus žmogaus ranka parašytą ir įdėtą į voką laišką. Tokį su daugybe antspaudų, pašto ženklais, sunkiai perskaitomu atgaliniu adresatu, aplankstytais kampais, mačiusį šilto ir šalto. Savo istoriją sukūrusį laišką.

DARBAS PRIE KOMPIUTERIO

Visai nesvarbu ar kompiuteris yra darbo priemonė, ar prie jo prisėdame tik savo malonumui, darbo saugos taisyklės vienodos visiems. Daugkartiniais tyrimais nenustatyta, kad kompiuteris labai kenktų mūsų sveikatai, ypač, jei jis yra surinktas pagal specialius gamyklinius standartus. O mūsų sveikata priklausys nuo mūsų pačių noro laikytis elementariausių rekomendacinių reikalavimų ir normų.

Kad kompiuteris namuose teiktų džiaugsmą ir nesukeltų nuovargio, reikėtų, remiantis Lietuvos Valstybinės Darbo inspekcijos rekomendacijomis, mums patiems labai pasistengti – prisitaikyti darbo vietą, apšvietimą, sureguliuoti monitoriaus ekrano ryškumą ir kontrastą, kurie iš esmės turi skirtis žiūrint filmą, skaitant elektroninę knygą ar rašant tekstą. Bet kuriuo atveju geriau rinkimės šviesų foną – jis mažiau vargina akis negu tamsus fonas.

Visų pirma, pareguliuokime kėdės aukštį pagal savo ūgį arba monitoriaus ekraną, kad jo centras būtų 15-20cm žemiau akių lygio, pėdos turi būti laisvai priglaustos prie grindų, naudokime kojoms kėdutę, jeigu negalima kitaip. Rankų riešams bus lengviau, jei jie patogiai gulės ant stalo, nebus įtempti, jei klaviatūra ir pelytė bus tinkamu pasiekti atstumu. Nugaros ilgai nelaikykime viena poza, nes pavargs ir nutirps raumenys.

Šiuolaikinių monitorių skleidžiami spinduliai nėra kenksmingi, tačiau ilgą laiką įtemptai žiūrint į ekraną ir nemirksint, akys pavargsta, išsausėja, parausta, atsiranda deginimas ar niežėjimas. Todėl, nors ir labai įdomus darbas būtų, prisiverskime kas pusvalandį atsitraukti nuo ekrano ir pažvelkime į tolį, ne mažiau šešių metrų atstumu nuo akių. Labai gerai jei šiame matymo lauke bus žalias medis ar krūmas. Jei ne, tai akimis susiraskime tolimiausiame kambario kampe augantį žalią lapuotį augalą – žalia spalva ramina sudirgusias akis. Nepertraukiamai dirbti kompiuteriu galima ne daugiau kaip 1 valandą, ilgesnis darbas be pertraukų sukelia stresą organizmui. Padarykime 10-15 minučių pertraukėlę, pavaikščiokime, pamankštinkime rankas. Jei kitaip neįmanoma, tai bent jau atloškime galvą, užmerkime akis kelioms minutėms, stipriai pamirksėkime, pakraipykime žvilgsnį į šonus. Reguliariai reikia nuvalyti dulkes nuo ekrano, nes tai irgi apsunkina regėjimą.

Akys mažiau vargs, jei į ekraną nekris ryški šviesa ir nebus atspindžių. Langai, šviesos šaltiniai, atspindžiai ant blizgių paviršių bei šviesių drabužių gali sudaryti atspindžius ir ant ekrano. Geriausiai, kai ekranas atsuktas stačiu kampu į langą, o šviesa krenta iš kairės. Keiskime ekrano palinkimo kampą, naudokime užuolaidas arba žaliuzes, įjunkime arba išjunkime pagal poreikį darbo vietos apšvietimą – taip išvengsime atspindžių ir apsaugosime akis. Priklausomai nuo monitoriaus dydžio ir mūsų regėjimo stiprumo, atstumas nuo ekrano iki akių turėtų būti 0,5-1,0 m. Skaitant ar rašant reikia pareguliuoti teksto dydį, kad regėjimas nebūtų įtemptas, kad matytume laisvai visas raides.

Pats kompiuteris skleidžia elektromagnetines bangas, kurios nėra pavojingos, jei neviršija leistinų ribų, o tai vėlgi užtikrina kompiuterį pagaminusi įmonė. Dažnai mes taupumo sumetimais neperkame kompiuterio specializuotoje parduotuvėje, o prašome kad jį surinktų koks nors mūsų pažįstamas meistras. Tokiu atveju niekas negalės užtikrinti mūsų saugumo, niekas nebus atsakingas už mūsų sveikatą, dirbant prie tokio naminuko, sutaupysime pinigų sveikatos sąskaita. Manau, kad geriau vis dėlto nusipirkti kompiuterį su teise į garantiją ir dar susigrąžinti dalį sumokėtos sumos.

Neseniai skaičiau, kad moteriškos rankos kažkokiu būdu labiau prisitaikę prie darbo klaviatūra. Alkūnės nervas, reguliuojantis rankų pirštų ir apatinės delno dalies judesius, yra mažiau pažeidžiamas nei vyrų, todėl labiau reikia saugoti tokį turimą turtą ir stengtis atkreipti dėmesį į taisyklingą rankų padėtį ant stalo. Na, o prie kompiuterio galima laikyti kaštonus – visai gražu. Beje, kaktusai tikrai geriau auga ten, kur yra elektromagnetinių bangų energija, tik reikia prisiminti, kad jie patys neigiamos energijos šaltiniai, o tai ne visus vienodai veikia. Beje, gerai prie kompiuterio laikyti piramidės formos daiktus.

Tokia mano nuomonė.

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!