Žymų Archyvai: gulbiukai

NETEKTIS

Pavasarį vaikščiojau  gimtojo kaimo laukais. Čia labai gražūs gamtos vaizdai. Gyvenu vienoje iš gražiausių Vilkaviškio rajono vietų. Čia stūkso nuostabiai gražus kalnas Svirkalnis. Netoliese teka Salomėjos Neries apdainuota Širvinta. Gamtovaizdžiui papuošti tetrūko vandens telkinio. Dviejų seniūnijų pastangomis buvo iškastas nedidelis ežeras.

Aš jį pavadinau gulbių ežeru. Pavasarį čia plaukiojo dvi poros gražuolių paukščių. Vieną kartą atėjus  radau į krantą išlipusią nebegyvą gulbę. Netoliese plaukiojo gyvenimo draugas: toks vienišas ir liūdnas. Po to aš dažnai ateidavau prie ežerėlio. Ta pati gulbė plaukiojo ir plaukiojo netoli kranto: tarsi laukdama stebuklo. Iš kur grakščiajai gražuolei žinoti, kad amžinasis gyvybės ir mirties ratas jos draugei užsivėrė. Tad gulbė vis  laukė ir laukė. Dabar supratau, kodėl žmonės sako, kad gulbės pačios ištikimiausios viena kitai. Žmonės privalėtų pasimokyti iš šių paukščių. Tik, kai iš paukščio liko griaučiai, gulbė išskrido iš šio ežero.

Kita gulbių pora sulaukė palikuonių. Man atėjus, rudenėjančio dangaus fone, ežero paviršiumi greta tėvų nardė keturi rusvi gulbiukai.

Patricija