Žymų Archyvai: giminės

AR MES MATOMI?

Anądien artimų žmonių būrelyje nagrinėjome lietuvių nacionalinius bruožus, išskiriančius mus pasaulio tautų kolorite. Pasiūlymų būta įvairių – cepelinai, balta mišrainė, Sabonis, krepšinis, darbštumas, pavydas, nusikalstamumas…sąrašas išties galėtų būti netrumpas. Tačiau, geriau įsigilinus paaiškėja, kad vos ne visi patiekalai yra pasisavinti iš kitų tautų, gal tik žemaitiškas kastinys galėtų pretenduoti į autorines teises, nes neteko girdėti, kad kas nors pasaulyje dar mokėtų jį pagaminti.

img-084Iš tiesų krepšinis Lietuvoje – tarsi antra religija, bet, kai išgirsti užkulisinius verpetus ir aistras, nejučia atrandi naują nacionalinį bruožą – pavydą. Tikrai, šito iš mūsų tautos neatimsi, jau gilioje senovėje brolis prieš brolį su dalgiu ėjo dėl žemės pėdos. Negali būti, kad tu daugiau už mane turi, o jau neduokdie, kokioj loterijoj išlošti! Net nebūtinai milijoną. Patys artimiausieji nustos giminiuotis, dalis draugų nebesisveikins. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie įrodys, turintys bendro kraujo su tavimi ir kuriuos nuo šiol tu privalėsi remti.

Dar lietuviai labai mėgsta viens kitą ėsti. Visai kaip kanibalai kokie! Jei jau kuris turi nuosavą baltą nuomonę, būtinai priešpastatoma juoda ir vargas tam, kuris su ja nesutinka. Pabandyk ginčytis, jei sveikatos perteklius… Jau sykį kas įsikirto, kad tas politikas yra labai blogas arba labai geras, tai neišmuši. Ir jokie argumentai nepadės. O rezultatus matome visi kaip ant delno. Savu pripažįstamas tas, kuris „pavaro ant valdžios“ ir gražiai pašneka. Bėda, kad įsėdus į šiltą vietą, kai kuriuos amnezija ištinka – gal tai irgi jau tampa nacionaliniu bruožu?

Arba nuomonė apie emigraciją ir emigravusius giminaičius, draugus bei pažįstamus. Vieni juos laiko vos ne šventaisiais, gelbstinčiais Lietuvoje likusias šeimas nuo skurdo ir bado, kiti ir toliau laikosi nuomonės, kad išvažiuodami jie sudarė palankesnes gyvenimo ir uždarbio sąlygas čia likusiems „lūzeriams“. Netolerancija ir nemeilė tautiečiui, palikusiam tėvynę, skaudžiu akmeniu trenkia.

Labiau už cepelinus lietuviai mėgsta komplimentus. Gana kažkuriam pasakyti, kad ne jis kaltas, o kažkas tolimas ir nematomas, tapsi geriausiu draugu, nors ir laikinu. Dar labai lietuvių garbinami horoskopai, ypač jei dvi dienas iš eilės įvykių seka sutapo su prognozėmis, gyvenimas iš karto prašviesėja, jokios krizės nebaisios, tas horoskopas, horoskopo sudarytojas, laikraštis, atspausdinęs horoskopą etc. bus patys geriausi ir patikimiausi pasaulyje!

Lietuviai yra labai darbštūs, tą patvirtina bet kurios valstybės darbdaviai, be galo kantrūs ir nuolankūs, kitaip nebūtume atsidūrę „tautų brolijoj“, labai draugiški ir imlūs, nes su kitų tautų atstovais sugeba apsikeisti turimais nacionaliniais bruožais, beje, ne visada pačiais geriausiais.

Pabaigai senas, bet nesenstantis anekdotas: japonai išrado robotą, kuris gaudo vagis. Išbandžius robotą Japonijoje, per 5 minutes pagauta 100 vagių, JAV per 5 minutes pagauta 200 vagių, Lietuvoje per 5 minutes pavogė patį robotą.

Hmmm…taip!…

Smagu, kad nepastebim to, kas mūsų neliečia. Tai prailgina gyvenimą.

Smagu žinot, kad mes ne visi iki ausų prikimšti nacionalinių bruožų.

Danutė

FOTOGRAFIJOS AMATAS

Man fotografija yra ganėtinai naujas dalykas. Pradėjau fotografuoti, nes pamaniau, jog iliustracijos šiek tiek praturtina ir pagyvina mūsų senjorų dienoraštį.

Anais laikais, kuomet visi fotografuodavo analoginiais – mechaniniais foto aparatais, manęs ši veikla nelabai traukė ir ja ypatingai nesidomėjau. Nors kartais tekdavo dalyvauti visame nuotraukų gamybos procese, nes mano brolis mėgėjiškai užsiimdavo šia veikla. Fotografuodavo šeimyną, gimines, keliones po tuometinę Tarybų sąjungą ar šiaip kokį įdomesnį vaizdelį fiksuodavo.

Na, ir kartais paprašydavo manęs pagelbėti toje paslaptingoje nuotraukų gaminimo eigoje. Visgi sudėtingas tai buvo užsiėmimas tais laikais. Reikėjo tikrai nemažai žinių ir įgūdžių. Lėšų taip pat. Be specialios įrangos irgi nieko nebūtų išėję: dėžutės ryškinti fotojuostoms, didintuvas, vonelės mirkyti nuotraukoms ir t.t.

Reikėdavo susipirkti įvairias chemines medžiagas. Pamenu tik keletą, tikrai naudodavom fiksažą ir ryškalus. Bet tikriausiai jų būdavo daugiau.

Kiekvienas nuotraukų gamybos etapas būdavo labai įtemptas ir reikalaujantis susikaupimo. Nepadaugint tirpalo koncentracijos, kuriame ryškinamos juostos, žinoti tiksliai kiek laiko reikia apšviesti fotopopierių su didintuvu, taip pat ne per ilgai mirkyti apšviestą popierių vėlgi specialiame skystyje, kuris užtvirtina atvaizdą ir t.t. Kiekvienas momentas būdavo atsakingas ir daromas labai kruopščiai. Pamenu, kiek daug kartų tiesiog nieko nesigaudavo. Tai fotografijos neryškios, tai labai šviesios, nekontrastingos. Kokybiškai pavykdavo padaryti vos vieną kitą nuotrauką. Gal todėl ir nelabai linkau prie šio amato, nes atrodydavo labai sudėtingas.

Dabar sau su skaitmeniniu paprastu aparatu fotografuoju ir iš kart keliu nuotraukas į kompiuterį bei dedu į draugauki.me. Tokiems senjorams kaip aš, tai iš ties didžiulis palengvinimas. Nors, beje, gaunu daug kritikos dėl savo nuotraukų, kurias Jūs matote šiame tinklapyje. Tai man sako, kad blykstė (blicas) atsispindi nuotraukoje, tai šviesos trūksta, tai vėl kas nors išlenda, ko aš nelabai pastebiu. Bet aš atsakau, jog mūsų tinklapis nėra fotoparoda, kad nuotraukos tarnauja daugiau kaip iliustracija ir papildomas dalykas, o ne kaip meno kūrinys, kuris turi būti atliktas preciziškai.

Bet tobulėti žinoma reikia ir visuomet džiaugiuosi sulaukęs kritikos. Ačiū visiems, kurie išsakote savo nuomonę!

LAPKRIČIO PIRMOJI

Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme.

Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Jūs galėtumėte paprieštarauti, kad visos šventės pasižymi tuo, kad jų metu atliekami unikalūs, išskirtiniai, apeiginiai veiksmai.

Tačiau drįsčiau teigti, kad Vėlinės yra išskirtinės net ir šiuo požiūriu. Tiksliau jų metu mes elgiamės pabrėžtinai kitaip. Kalėdos, Kūčios, Velykos labai stipriai susiję su šventinių valgių gaminimu. Ir visos jos baigiasi mūsų užsėdimu prie gausiai nukrautų stalų. Juk privalome visko nors po truputį paragauti. Šeimininkės kelias savaites prieš pradeda ruošti ypatingesnius valgius. O šventės rytą stovėdami bažnyčioje jau galvojame kaip skanausime vieną ar kitą gardėsį ir bandome nuspėti kuo nustebins giminės, kuriuos aplankysime.

Vėlinės nieko bendro neturi su maistu. Ir tai yra pirmas šios šventės išskirtinumas, kurį aš pastebiu. Iš karto atsiprašau dėl menkų savo etnologinių žinių. Tačiau jeigu iki mūsų dienų neišliko specifiniai Vėlinių ir Ilgių valgiai reikia manyti, jog tai nebuvo itin reikšmingas šventės akcentas arba tai nebuvo kažkuo ypatingi patiekalai. Mes atsikeliame Vėlinių rytą ir neturime jokių papildomų minčių apie maistą. Tiesiog žinome, kad šiandien šventinė diena. Žinoma, turime nepamiršti pasistiprinti, juk tai žmogui gyvybiškai būtina.

Antras svarbus Vėlinių bruožas – mes netvarkome savo namų, savo kambarių, kiemų ir pan. Tačiau tvarkomės. Matyt, pagal pasaulio sąrangą nei viena šventė negali praeiti be švaros ir tvarkos elemento. Mes tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus. Mes elgiamės neracionaliai, tvarkome neracionalią vietą, nesusijusią su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šis poelgis mums neduoda jokios naudos. Mes tvarkome mirusiųjų pasaulį, jo išraišką prieš mūsų akis.

Ir trečias – esminis momentas. Jau paminėtas antrajame. Tai šventė susijusi su pabaiga, mirtimi, anapusiniu pasauliu. Rūpestis už vėles. Kad joms nieko netrūktų, kad legvai klajotųsi, kad už nieko nekliūtų, kad skristų švelniai ir ramiai. Virš dangaus, virš debesų virš saulės, virš žvaigždžių… Taigi, šventė neturinti nieko bendro su mumis, nieko bendro su širdies plakimu, minties galia, ateities planavimu ar praeities sureikšminimu.

Pakartosiu: Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Sutvarkę kapus, uždegę žvakes, mes tiesiog sustojame ir kurį laiką stovime. Ar jaučiate skirtumą? Mirties fenomenas atsako tikriausiai į visus mus kankinančius klausimus. Todėl daugelis tautų mirtį įsivaizduoją kaip teigiamą transformaciją. Tačiau mes negirdime daugelio atsakymų. Na, negirdime ir viskas.

Bet bent jau sustojame. Išgirstume jeigu sustotume dažniau, palauktume, praleistume, pagalvotume, atsiklaustume ir vėl sustotume.