Žymų Archyvai: firma

SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

Šįkart nukrypsiu nuo savo lyrikos, nes noriu su jumis pasidalinti rimta tema.

Tai yra mano darbiniai įspūdžiai, patirti perkeliant popierines nuotraukas į kompiuterį. Turiu prisipažinti, kad kompiuterastė ar fotografė nesu nei iš pašaukimo, nei pagal specialybę. Tiesiog įgimtas noras viskuo domėtis, kol įmanoma, kol turiu sąlygas, šiandieną ima viršų ir aš tuo džiaugiuosi. Ir esu labai patenkinta, jeigu man pavyksta…

Didžiulės krūvos popierinių nuotraukų albumų perkėlimas į kompiuterį man kainavo visas vienų metų atostogas. Bet pati viena, be technikos pagalbos aš to nebūčiau sugebėjusi. Kadangi jau įgijau šiokios tokios praktikos, tai galiu pasidalinti ir su jumis.

Iškart pasakau, kad tai yra ganėtinai nepigus užsiėmimas. Jei piniginės išlaidos tarsi ir atperkamos vėlesniu nuotraukų peržiūros malonumu, tai gamybos procesas užima beprotiškai daug laiko, reikalauja fizinių jėgų, energijos, akių šviesos, stiprių nervų ir kantrybės. Jeigu jūs visa tai turite, tuomet pasiraitom rankoves ir kimbam į darbą.

Toliau skaityti SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!