Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA

Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena.

Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks jau stiprus. Tiesiog akimirką nusiminiau ir tiek. Aš stengiuos į viską optimistiškai žiūrėt ir nekreipiu per daug dėmesio į tokias klaidas. Mano vaikai ir anūkai ne ką mažiau klysta, užsimiršta ir taip toliau. Taigi, mums vyresniems tai reiktų tik dar labiau atleisti.

Vis dėl to didelio nusižengimo nepadariau. Tiek Vėlinės tiek Visų Šventųjų diena yra skirtos pagerbti mirusiesiems. Tačiau lapkričio pirmąją reikėtų minėti mirusiuosius šventuosius, o lapkričio antroji skirta visų mirusiųjų pagarbai.

Mūsų laikais labai sunkus uždavinys yra kalbėti apie šventą žmogų. Pats žodis „šventas“ yra praradęs aiškią prasmę ir labai keistai prapuolęs mūsų kalboje. Ar jūs galėtumėte ką nors įvardinti, kas Jūsų gyvenime būtų šventa? Kuomet mes kalbame apie nežemiškus, mus stebinančius dalykus mums lengviau ir suprantamiau naudoti tokius žodžius kaip „nerealus, „kietas“, „fantastiškas“, „superinis“, „šūstras“ ir pan.

Šventas žmogus yra fenomenas. Nežinau ar juo gimstama ar galima tapti, patyrus nušvitimą, tačiau visa tai yra didžiulis ir mums nesuvokiamai glaudus santykis su Dievu. Šie žmonės yra panašūs į Dievą. Tobulai atsidavę žmonėms, Dievui, bet pamiršę save. Tačiau ar įmanoma su daugeliu kalbėti apie Dievą, dieviškumą? Kaip ir šventumo atveju, mes labai prastai suvokiame Dievo prasmę. Ar mums reikia Jo, ar pasigendame mes Jo?

Na, nelabai. Pratesiu savo vakarykštes mintis. Ir priminsiu, jog mes nesustojame šiuolaikiniame gyvenimo tempe ir mąstymo sraute pirmiausiai dėl savęs. Dėl ko tiek daug nerviškai ir psichiškai išsekusių žmonių? Juk mes savęs netausojame ir nuvarome iki tokios ribos, iš kurios be pasekmių negįžtame. Nesustojame dėl šeimos, vaikų, tėvų, dėl draugų, dėl gatvėje sutikų žmonių. Tad, kada gi mes galime sustoti dėl kažkokio Dievo?

Mums juk svarbiausia spėti laiku, atiduoti laiku ir pradėti laiku. Nes tuomet viskas gali sugriūti. Tačiau griuvimas prasideda nuo užsimiršimo, o ne nuo atsilikimo nuo terminų. Nuo užsimiršimo nuo savęs, nuo šeimos, nuo kultūros, nuo istorijos, nuo vietos, nuo aplinkos, nuo pasaulio, nuo sustojimo. Gal ir nuo Dievo?

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

LAPKRIČIO PIRMOJI

Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme.

Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Jūs galėtumėte paprieštarauti, kad visos šventės pasižymi tuo, kad jų metu atliekami unikalūs, išskirtiniai, apeiginiai veiksmai.

Tačiau drįsčiau teigti, kad Vėlinės yra išskirtinės net ir šiuo požiūriu. Tiksliau jų metu mes elgiamės pabrėžtinai kitaip. Kalėdos, Kūčios, Velykos labai stipriai susiję su šventinių valgių gaminimu. Ir visos jos baigiasi mūsų užsėdimu prie gausiai nukrautų stalų. Juk privalome visko nors po truputį paragauti. Šeimininkės kelias savaites prieš pradeda ruošti ypatingesnius valgius. O šventės rytą stovėdami bažnyčioje jau galvojame kaip skanausime vieną ar kitą gardėsį ir bandome nuspėti kuo nustebins giminės, kuriuos aplankysime.

Vėlinės nieko bendro neturi su maistu. Ir tai yra pirmas šios šventės išskirtinumas, kurį aš pastebiu. Iš karto atsiprašau dėl menkų savo etnologinių žinių. Tačiau jeigu iki mūsų dienų neišliko specifiniai Vėlinių ir Ilgių valgiai reikia manyti, jog tai nebuvo itin reikšmingas šventės akcentas arba tai nebuvo kažkuo ypatingi patiekalai. Mes atsikeliame Vėlinių rytą ir neturime jokių papildomų minčių apie maistą. Tiesiog žinome, kad šiandien šventinė diena. Žinoma, turime nepamiršti pasistiprinti, juk tai žmogui gyvybiškai būtina.

Antras svarbus Vėlinių bruožas – mes netvarkome savo namų, savo kambarių, kiemų ir pan. Tačiau tvarkomės. Matyt, pagal pasaulio sąrangą nei viena šventė negali praeiti be švaros ir tvarkos elemento. Mes tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus. Mes elgiamės neracionaliai, tvarkome neracionalią vietą, nesusijusią su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šis poelgis mums neduoda jokios naudos. Mes tvarkome mirusiųjų pasaulį, jo išraišką prieš mūsų akis.

Ir trečias – esminis momentas. Jau paminėtas antrajame. Tai šventė susijusi su pabaiga, mirtimi, anapusiniu pasauliu. Rūpestis už vėles. Kad joms nieko netrūktų, kad legvai klajotųsi, kad už nieko nekliūtų, kad skristų švelniai ir ramiai. Virš dangaus, virš debesų virš saulės, virš žvaigždžių… Taigi, šventė neturinti nieko bendro su mumis, nieko bendro su širdies plakimu, minties galia, ateities planavimu ar praeities sureikšminimu.

Pakartosiu: Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Sutvarkę kapus, uždegę žvakes, mes tiesiog sustojame ir kurį laiką stovime. Ar jaučiate skirtumą? Mirties fenomenas atsako tikriausiai į visus mus kankinančius klausimus. Todėl daugelis tautų mirtį įsivaizduoją kaip teigiamą transformaciją. Tačiau mes negirdime daugelio atsakymų. Na, negirdime ir viskas.

Bet bent jau sustojame. Išgirstume jeigu sustotume dažniau, palauktume, praleistume, pagalvotume, atsiklaustume ir vėl sustotume.