Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra

KŪČIOS

kuciosAnot lietuvių tautos etnologijos tyrinėtojos Pranės Dundulienės, senovės žyniams pastebėjus, jog dienos pradėjo ilgėti, būdavo skelbiama didelės šventės pradžia, kurią lydėjo sudėtingos apeigos, magiški veiksmai, burtai, aukos ir t.t. Ši diena vadinta Kūčiomis. Kūčių žodžio kilmė yra labai sena ir sieja mūsų mažą tautą su didžiosios dalies Europos senąja kultūra. „Lietuvių kūčios, lenkų kūčia, graikų kukkia reiškė pagamintą iš įvairių grūdų patiekalą, skirtą vaišinti tą dieną apsilankančioms mirusiųjų prosenių vėlėms.“ (P. Dundulienė „Lietuvos etnologija“, p. 230) Vakarinėje Lietuvos dalyje po Kūčių vakarienės, moterys berdavusios ant žemės margus žirnius kartu sakydamas tokius žodžius: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Kočėmis vadindavo vėles. Mokslininkai spėja, kad būtent nuo šio žodžio kilo Kūčių pavadinimas.

Vienas svarbiausių senųjų Kūčių papročių – apeiginis prausimasis. Jis vykdavo atlikus visus šventės pasiruošimo darbus. Pirmiausia šeimininkės arba merginos prausdavo vyrus nusirengusius iki juosmens, vėliau prausdavosi pačios moterys. Vėlesniais laikais vakarėjant Kūčių dienai žmonės prausdavosi pirtyse ar kubiluose. Apeiginis prausimasis turėjo gilią daugiasluoksnę apsivalymo prasmę. Šis veiksmas turėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, atitolinti nelaimes, piktąsias dvasias ir pan. Kita svarbi apsiprausimo prasmė, jog prie šventinio stalo žmogus turėjo sėsti būdamas švarus, t.y. be nuodėmės ir blogų minčių. Juk prie to paties stalo renkasi mirusiųjų vėlės. Todėl žmonės stengėsi susitaikyti su kaimynais, atleisdavo įvairius dalykus savo priešams.

Categories
Gintauto dienoraštis Kultūra Visuomenė

LAPKRIČIO PIRMOJI

Sekdamas, mūsų draugauki.me dienoraščio bendraautorės Danutės pavyzdžiu taip pat noriu parašyti keletą žodžių apie lapkričio pirmosios šventę. Ši diena bei jos prasmė, kurią nuo seno daugelis tautų kūrė ir puoselėjo įpareigoja dėmesį sukaupti vienintele linkme.

Tai kitokia šventė. Ji nepanaši netgi į Kalėdas ar Velykas, kurios. Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Jūs galėtumėte paprieštarauti, kad visos šventės pasižymi tuo, kad jų metu atliekami unikalūs, išskirtiniai, apeiginiai veiksmai.

Tačiau drįsčiau teigti, kad Vėlinės yra išskirtinės net ir šiuo požiūriu. Tiksliau jų metu mes elgiamės pabrėžtinai kitaip. Kalėdos, Kūčios, Velykos labai stipriai susiję su šventinių valgių gaminimu. Ir visos jos baigiasi mūsų užsėdimu prie gausiai nukrautų stalų. Juk privalome visko nors po truputį paragauti. Šeimininkės kelias savaites prieš pradeda ruošti ypatingesnius valgius. O šventės rytą stovėdami bažnyčioje jau galvojame kaip skanausime vieną ar kitą gardėsį ir bandome nuspėti kuo nustebins giminės, kuriuos aplankysime.

Vėlinės nieko bendro neturi su maistu. Ir tai yra pirmas šios šventės išskirtinumas, kurį aš pastebiu. Iš karto atsiprašau dėl menkų savo etnologinių žinių. Tačiau jeigu iki mūsų dienų neišliko specifiniai Vėlinių ir Ilgių valgiai reikia manyti, jog tai nebuvo itin reikšmingas šventės akcentas arba tai nebuvo kažkuo ypatingi patiekalai. Mes atsikeliame Vėlinių rytą ir neturime jokių papildomų minčių apie maistą. Tiesiog žinome, kad šiandien šventinė diena. Žinoma, turime nepamiršti pasistiprinti, juk tai žmogui gyvybiškai būtina.

Antras svarbus Vėlinių bruožas – mes netvarkome savo namų, savo kambarių, kiemų ir pan. Tačiau tvarkomės. Matyt, pagal pasaulio sąrangą nei viena šventė negali praeiti be švaros ir tvarkos elemento. Mes tvarkome savo mirusiųjų artimųjų kapus. Mes elgiamės neracionaliai, tvarkome neracionalią vietą, nesusijusią su mūsų kasdieniu gyvenimu ir šis poelgis mums neduoda jokios naudos. Mes tvarkome mirusiųjų pasaulį, jo išraišką prieš mūsų akis.

Ir trečias – esminis momentas. Jau paminėtas antrajame. Tai šventė susijusi su pabaiga, mirtimi, anapusiniu pasauliu. Rūpestis už vėles. Kad joms nieko netrūktų, kad legvai klajotųsi, kad už nieko nekliūtų, kad skristų švelniai ir ramiai. Virš dangaus, virš debesų virš saulės, virš žvaigždžių… Taigi, šventė neturinti nieko bendro su mumis, nieko bendro su širdies plakimu, minties galia, ateities planavimu ar praeities sureikšminimu.

Pakartosiu: Vėlinės mus verčia atlikti veiksmus radikaliai priešingus mūsų kasdienybei. Sutvarkę kapus, uždegę žvakes, mes tiesiog sustojame ir kurį laiką stovime. Ar jaučiate skirtumą? Mirties fenomenas atsako tikriausiai į visus mus kankinančius klausimus. Todėl daugelis tautų mirtį įsivaizduoją kaip teigiamą transformaciją. Tačiau mes negirdime daugelio atsakymų. Na, negirdime ir viskas.

Bet bent jau sustojame. Išgirstume jeigu sustotume dažniau, palauktume, praleistume, pagalvotume, atsiklaustume ir vėl sustotume.