Žymų Archyvai: erdvė

Mano erdvė

Mano erdvė
"Mano erdvė"

Prašvito rytas, saulė tuoj pažvelgs

Pro mano erdvės langą.

Aš laukiu jos švelnučių spindulių,

Stebiu ir debesis, kai slenka.

Aplinkui nerimas, tyla…

Kažkur girdėti skubūs žingsniai.

Ir akys liūdnos, – nors ne visada,

Aplanko ir džiaugsmingos mintys.

O ta erdvė manoji – palata,

Koridoriai ir praverti langai…

O už langų tie patys saulės spinduliai

Ir noras didelis – gyventi!

Algina Kriščiūnienė

SUSITAIKYTI SU SAVIMI

Kai man į rankas pateko knygutė apie Feng Shui, pagalvojau kokie tai niekai, argi gali taip būti? Teko skaityti dar daug kartų, kad suprasčiau prasmę ir esmę. Žinoma, nepavirtau didžiąja freken Bok ir nepuoliau viso buto pertvarkyti pagal rytietiškus patarimus, bet kai kuriuos baldus pastumdžiau, o artimiausiu metu ruošiuosi daryti didžiąją metų reviziją drabužių spintose.

Feng Shui – tai senovės kinų liaudies menas daiktus namuose sudėlioti taip, kad jie su žmonėmis turėtų kuo tampresnį ryšį ir pagerintų mūsų gyvenimo sėkmę bei prasmę. Sveiko gyvenimo pagrindas yra mūsų sugebėjimas susigyventi pačiam su savimi ir mus supančia erdve. Tik suderinus šiuos du dalykus, galima pasiekti vidinės ramybės, lengviau spręsti visas problemas.

Jei namus pertvarkyti pagal Feng Shui, tai labiausiai pertvarka paliestų miegamąjį. Gal todėl, kad jame mes praleidžiame trečdalį savo gyvenimo. Norėdami pakankamai pamiegoti ir gerai pailsėti, miegamajame privalome jaustis jaukiai ir saugiai. O tai galima pasiekti tinkamai pasirenkant miegamojo kambario vietą ir tinkamą lovos bei kitų baldų išdėstymą jame. Jei nepasitikime Feng Shui, turėsime pasikliauti savo nuojauta ar patirtimi.

Feng Shui vienpusiškai siūlo vienintelį baldą visame kambaryje – lovą.

Bet lietuviškomis sąlygomis, kai viename bute tenka spaustis vos ne trims šeimos kartoms, tai būtų per didelė prabanga. Todėl reikia kaip įmanoma minimalistiškai įrengti vieną kambarių, kuriame galima būtų atsipalaiduoti po dienos įtampos, pasisemti energijos rytdienos darbams.

Miegamasis neturi būti didesnis už svetainę, jo griežtai nereiktų įrengti palėpėje, kur pasvirusios lubos, po juo neturi būti tuščių didelių erdvių, pavyzdžiui garažo, miegamojo siena neturi ribotis su vonios siena. Be abejo, pagrindinis baldas – lova. Ji turi stovėti prie sienos, bet truputį per atstumą, lova neturi sudaryti vienos linijos su durimis, galvūgalyje būtina atrama. Prieš lovą jokiu būdu negalima kabinti veidrodžio taip, kad pamatytume save. Taip pat veidrodis netinka ir prieš įėjimo į butą duris. Jei sutuoktiniai miega vienoje lovoje, čiužinys turi būti bendras, po lova nereikia nieko laikyti, naktinę lempą vertėtų pastatyti ant grindų, tai yra, žemiau akių lygio. Aštrūs ar statūs kampai, pavyzdžiui, atidarytų durų briauna, nukreipta į lovą, išbalansuos miegą.

Gimusiems vasarą, lovą reikia statyti galva į šiaurę, gimusiems žiemą – į pietus. Kitu laiku gimę gali prisitaikyti pagal poreikius ir esamas sąlygas. Miegoti galva į vakarus netinka niekam. Jei prie lovos norim statyti spinteles, tai būtinai dvi, viena negerai, be to, jos neturi būti aukštesnės už lovą, nes bus kliūtis energetiniams srautams. Jei kambaryje bus daug baldų ar kitų daiktų, energija klius už jų.

Miegamasis netinkamas atviroms knygų spintoms, nes tai – sustingusi energija. Kuo mažiau jame turi būti elektromagnetinių laukų – televizorių, telefonų, kompiuterių, nes tai skleidžia neigiamas sveikatai bangas, nereikia ir vandens stichijos – akvariumų, net paveikslų vandens tema. Nepaverskime miegamojo darbo kambariu, neprisineškime čia įvairių mokslo knygų ar augančių gėlių – visa tai išbalansuos miego ir ramybės energiją, neleis ramiai ilsėtis. Juo labiau  čia nepriimtini šeimyniniai ginčai!

Senovės kinų filosofija siūlo perprasti 5 elementų teoriją apie pagrindines gyvybinės energijos transformacijas. Šie elementai turi tikslų eiliškumą: medis – ugnis – žemė – metalas – vanduo. Jie sukuria vienas kitą ir sudaro uždarą ciklą. Kiekvieno žmogaus gyvenimas yra priklausomas nuo vieno iš šių elementų. Pagal gimimo metų skaičius nusistatę savo elementą, mes žinosime kokios spalvos mums padės gyvenime, teigiamai veiks savijautą, o kokių mums reikėtų vengti.

Ir dar…

Jei ėmė erzinti ryški lempos šviesa, nenumokite ranka, tai gali reikšti susirgimą.

Nešluokite namų vakare – pinigus iššluosite…

Prietarai neveikia, kol jų nežinai, o kad neveiktų iš tiesų, įsisekite kur nors slapta mažą žiogelį.

Danutė

MANO MĖGIAMIAUSIOS KNYGOS

Smagu, kad man parašius apie skaitymą, Danutė tuoj pat išdėstė ir paskelbė savo nuomonę. O aš tęsiu šią temą, pristatydamas savo mėgiamiausias knygas.

Būsiu labai banalus, jeigu pradėsiu nuo Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine, de Saint Exupéry) knygos „Mažasis princas“. Bet juk ir pati knyga galėtume sakyti yra banali. Ar mes ko nors nežinome, ar nesuprantame, kaip du kart du, apie tai, ką rašo šis prancūzų rašytojas nuostabioje savo knygoje? Ten juk labai viskas aišku. Bet kiekvieną kartą iš naujo skaitant, poveikis tas pat. Sitprus, taiklus ir nuginkluojantis. Patinka man ši knyga.

Kita knyga, kuri yra man ne mažiau svarbi, nors visiškai priešinga Princui, tai Roberto Muzilio (Robert Musil) „Žmogus be savybių“. Neįtikėtinai tiesi ir atvira knyga apie žmonių santykius, žmogaus vietą pasaulyje, jo mastymą ir išgyvenimus. Su kiekvienu nauju puslapiu patirdavau tikrą šoką, kaip šis austrų kilmės rašytojas taikliai nusako, ką savo primityvia logika jau ne kartą buvau pastebėjęs pats. Skaitant lydėjo kažkoks keistas deja-vu.

Muzilio romano pagrindinis herojus Ulrichas nuolat ieško būdu, kaip galėtų prarasti absoliučiais visas žmogiškąsias savybes ir būti tiesiog elementariai egzistuojančia būtybe. Šį keistą ieškojimą išprovokuoja paini žmonių santykių raizgalynė supanti Ulrichą, ir verčianti atsiriboti, neigti, trauktis į šalį, keistis. Keistis į nieką. Susidaro toks jausmas, kad šie žmonės ir yra tokie, kokiu nori tapti Ulrichas. Praradę savo vertybes, tarnaujantys visiems be išimties savo egoisitiniams polinkiams. Tačiau Ulrichas tarsi paskutinis tikrasis Žmogus, kuris niekaip negali nusikratyti savo prigimties. Ir yra priverstas kankintis viso romano metu. Mosbrugeris yra šaltakraujis žudikas, kuris ypač domina Ulrichą, kaip pavyzdinis savo ir tik savo instinktų tenkinimo reiškinys. Ar nepanašu į mūsų kasdienybę, politines bei verslininkų kovas?

Tiesa, ši knyga nėra lengva ir skaitosi gana sunkiai, nes pilna rimtų filosofinių ir socialinių įžvalgų. Tačiau tai verta įveikti, palyginus su tuo, ką ji duoda. Pagal mane tai pats tiksliausias šių laikų piešinys, kokį tik esu skaitęs.

Rašydamas šį rašinuką, ėmiau galvoti, kad žmogui tikriausiai patinka, tos knygos, kurios atspindi jo paties pasaulėžiūrą. Nes vėlgi, man pavyzdžiui taip pat labai patinka Franco Kafkos romanai. Nes skaitydamas regiu tai, ką matau ir pats savo akimis. Tačiau rašytojai sugeba tai atskleisti žymiai sodresnėmis spalvomis, dar labiau paryškindami problemas ir parodydami jas iš visų pusių. Kafkos herojai absoliučiai pasiklydę erdvėje ir laike. Jie kaip Sizifas be perstojo ridena akmenį į kalną, o šis nuolat rieda į apačią. Herojai pasiklydę tarp biurokratijos, tarp keistų interesų, tarp žmonių hierarchijos, tarp svarbių ir svarbesnių.

„Pilis“, „Procesas“ pagrindiniai Kafkos šedevrai, kurie man panašūs į veidrodžius, atspindinčius mūsų tikrovę. Tarsi, norėtųsi, kad taip nebūtų, kad pasaulis būtų geresnis, bet kartu džiugu, kad turime tokias knygas.