Categories
Ekonomika, verslas Plunksnos dienoraštis Visuomenė

EMIGRACIJA LIETUVOJE

Šiandien labai populiaru kalbėti apie lietuvaičių emigraciją – neigiamai. Emigracijos tema yra eskaluojama visur: pradedant seimo posėdžių sale ir baigiant, pavyzdžiui, visą parą dirbančia alude. Masinis tautiečių vykimas į kitas šalis, žinoma, turi aibę neigiamų padarinių, dar daugiau tų padarinių atsilieps vėliau, Lietuvos kaip valstybės gyvenime, kalbant demografiniais, ekonominiais,  intelektų praradimo ir panašiais klausimais.

emigracija lietuvoje
Niujorko archyve saugomas dokumentas, kuriame yra įrašas, pasakojantis apie pirmąjį liutuvį emigrantą profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių.

Istorija mena, jog lietuvių emigracija prasidėjo jau XVII a.  Niujorko archyve saugomas dokumentas, kur yra įrašas minintis 1658 metus. Jame pasakojama apie lietuvį profesorių Aleksandrą Karolį Kuršių, kuris olandų kolonistų buvo pasamdytas atvykti į tuometinį Naująjį Amsterdamą (vėliau Niujorką) mokyti lietuviškai kalbančių emigrantų rašto. Masinė emigracija prasideda XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo ir žiauraus antrojo sukilimo nuslopinimo. Valstiečiai, tapę laisvi ieškodami skalsesnės duonos, tūkstančiais vyko į įvairiausias šalis: JAV, Didžiąją Britaniją, emigravo ir į tos pačios Rusijos imperijos turtingesnes gubernijas. Statistiniai skaičiai labai dideli, siekiantys net šimtus tūkstančių. Turint omenyje, jog tuometinėje Lietuvos teritorijoje gyveno gerokai mažiau gyventojų nei turime šiandien, tai buvo tikra demografinė „bomba“. Lietuvaičiai didesnėmis ar mažesnėmis bangomis vyko ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų iki pat 1944 m. Sovietmetis apsupęs geležine siena laikinai buvo sustabdęs emigraciją į Vakarus ir už Atlanto, išskyrus pavienius atvejus, , bet tai tikrai nevertėtų vertinti kaip teigiamą aplinkybę. Mat sovietai priverstinai į Sibirą išgrūdo ir lageriuose nukankino gerokai daugiau lietuvaičių nei būtų jų sugebėję išvažiuoti savanoriškai. Atgavus nepriklausomybę, emigracija netruko įsibėgėti, tautiečiai tebevyksta panašiu spartumu kaip ir prieš pusę ar daugiau amžiaus.

Categories
Ekonomika, verslas Gintauto dienoraštis

Emigracija ir žiniasklaida

Negaliu susivaldyti, kai atsiverčiu vieną skaitomiausių lietuviškųjų portalų, o ten tituliniame puslapyje tarp svarbiausių naujienų randu tokius antilietuviškus ir antitautinius prieštaravimus. Greta retai pasirodančių straipsnių dėl emigracijos problemų analizės ir jos mažinimui skirtų programų viešinimo (nekalbu apie apskritai teigiamo Lietuvos įvaizdžio formavimo rašinių nebuvimą) tuoj pat atsiranda kaip tyčinis perkūnas iš giedro dangaus emigraciją skatininati, palaikanti ir liaupsinanti antraštė.

Štai tokį vaizdą išvydau vakar:

emigracija_1
Norėdami padidinti paveikslą, paspauskite ant jo.

Šalia „I. Degutienė: emigravimas dėl emgigravimo tampa lyg mada“ išvydau kitą straipsnį: „Verslininkas: valytojo gyvenimas užsienyje geresnis nei projekto vadovo Lietuvoje“. Įskaitant tai, kokį stiprų įvaizdį paprastiems piliečiams turi verslininkas ir tai, kad daugumos jaunų žmonių siekiamybė yra projekto vadovo darbas, manau, nereikia būti ypač gudriu, norint suprasti, kokie yra žiniasklaidos tikslai. Kas svarbiau: ar kažkokio politiko nuomonė ar verslininko, kurio lūpomis kalba žurnalistai?

Beje, panašų vaizdą galima pastebėti vos ne kasdien. Galbūt padarysiu netgi tokių titulinio puslapio kopijų seriją.

To paties portalo pastarųjų dienų įdirbis siekiant „išlaikyti“ emigruojančius žmones:

Iš Rytų Europos šalių daugiausia pasiryžusių emigruoti – Lietuvoje ir Rumunijoje

Visagino jaunimas renkasi Rusiją

Kada Lietuvoje nebebus kam dirbti?

Liūdnoji statistika: vaikų sąmonėje įsišaknija emigracijos idėja

D.Bartramas: dauguma studijuoti užsienyje išvykusių jaunuolių į Lietuvą negrįš

Iš Lietuvos per 10 m. emigravo apie 337 tūkst. gyventojų

Per dešimtmetį emigravo 204,7 tūkst. Lietuvos gyventojų“ ir t.t.

Nuolat primenant apie emigracijos skaičius, emigracijos tikrai nesulaikysime. Tai puikiai žino psichologai (jeigu kartoji kažką nuolatos, galiausiai imi tuo tikėti) ir, be abejo, žurnalistai.

Categories
Danutės dienoraštis Visuomenė Žmonės

AR MES MATOMI?

Anądien artimų žmonių būrelyje nagrinėjome lietuvių nacionalinius bruožus, išskiriančius mus pasaulio tautų kolorite. Pasiūlymų būta įvairių – cepelinai, balta mišrainė, Sabonis, krepšinis, darbštumas, pavydas, nusikalstamumas…sąrašas išties galėtų būti netrumpas. Tačiau, geriau įsigilinus paaiškėja, kad vos ne visi patiekalai yra pasisavinti iš kitų tautų, gal tik žemaitiškas kastinys galėtų pretenduoti į autorines teises, nes neteko girdėti, kad kas nors pasaulyje dar mokėtų jį pagaminti.

img-084Iš tiesų krepšinis Lietuvoje – tarsi antra religija, bet, kai išgirsti užkulisinius verpetus ir aistras, nejučia atrandi naują nacionalinį bruožą – pavydą. Tikrai, šito iš mūsų tautos neatimsi, jau gilioje senovėje brolis prieš brolį su dalgiu ėjo dėl žemės pėdos. Negali būti, kad tu daugiau už mane turi, o jau neduokdie, kokioj loterijoj išlošti! Net nebūtinai milijoną. Patys artimiausieji nustos giminiuotis, dalis draugų nebesisveikins. Žinoma, atsiras ir tokių, kurie įrodys, turintys bendro kraujo su tavimi ir kuriuos nuo šiol tu privalėsi remti.

Dar lietuviai labai mėgsta viens kitą ėsti. Visai kaip kanibalai kokie! Jei jau kuris turi nuosavą baltą nuomonę, būtinai priešpastatoma juoda ir vargas tam, kuris su ja nesutinka. Pabandyk ginčytis, jei sveikatos perteklius… Jau sykį kas įsikirto, kad tas politikas yra labai blogas arba labai geras, tai neišmuši. Ir jokie argumentai nepadės. O rezultatus matome visi kaip ant delno. Savu pripažįstamas tas, kuris „pavaro ant valdžios“ ir gražiai pašneka. Bėda, kad įsėdus į šiltą vietą, kai kuriuos amnezija ištinka – gal tai irgi jau tampa nacionaliniu bruožu?

Arba nuomonė apie emigraciją ir emigravusius giminaičius, draugus bei pažįstamus. Vieni juos laiko vos ne šventaisiais, gelbstinčiais Lietuvoje likusias šeimas nuo skurdo ir bado, kiti ir toliau laikosi nuomonės, kad išvažiuodami jie sudarė palankesnes gyvenimo ir uždarbio sąlygas čia likusiems „lūzeriams“. Netolerancija ir nemeilė tautiečiui, palikusiam tėvynę, skaudžiu akmeniu trenkia.

Labiau už cepelinus lietuviai mėgsta komplimentus. Gana kažkuriam pasakyti, kad ne jis kaltas, o kažkas tolimas ir nematomas, tapsi geriausiu draugu, nors ir laikinu. Dar labai lietuvių garbinami horoskopai, ypač jei dvi dienas iš eilės įvykių seka sutapo su prognozėmis, gyvenimas iš karto prašviesėja, jokios krizės nebaisios, tas horoskopas, horoskopo sudarytojas, laikraštis, atspausdinęs horoskopą etc. bus patys geriausi ir patikimiausi pasaulyje!

Lietuviai yra labai darbštūs, tą patvirtina bet kurios valstybės darbdaviai, be galo kantrūs ir nuolankūs, kitaip nebūtume atsidūrę „tautų brolijoj“, labai draugiški ir imlūs, nes su kitų tautų atstovais sugeba apsikeisti turimais nacionaliniais bruožais, beje, ne visada pačiais geriausiais.

Pabaigai senas, bet nesenstantis anekdotas: japonai išrado robotą, kuris gaudo vagis. Išbandžius robotą Japonijoje, per 5 minutes pagauta 100 vagių, JAV per 5 minutes pagauta 200 vagių, Lietuvoje per 5 minutes pavogė patį robotą.

Hmmm…taip!…

Smagu, kad nepastebim to, kas mūsų neliečia. Tai prailgina gyvenimą.

Smagu žinot, kad mes ne visi iki ausų prikimšti nacionalinių bruožų.

Danutė