Žymų Archyvai: eilėraštis

Kaip aš dabar jaučiuos?

  • Kada manęs paklausia, kaip aš dabar jaučiuos,
  • Aš atsakau:  „Dar ačiūdie“, o širdyje juokiuos.
  • Juk aš turiu artritą, bet tai ne viskas dar.
  • Mane širdis kankina, ir dūstu dabar.
  • Ir pulsas mano silpnas, ir daug cholesterino…
  • Bet tai juk mano metai taip mane kankina.
  • Ir vaikčiot be lazdelės jau nebegaliu.
  • Tad visada patraukiu trumpiausiuoju keliu.
  • Ir kankinuosi naktį dėl nemigos baisios,
  • Tačiau išaušta rytas – ir vėl gerai jaučiuos.
  • Ir nors galvelė svaigsta, ir atmintis ne ta,
  • Bet pagal mano amžių, gera dar sveikata.
  • Prasmė šių eilučių tai turėtų būti tokia:
  • Senatvė kai aplanko, kankina negalia,
  • Geriau jau patylėki su „kaulų diegimu“,
  • Ir nesiskųsk niekam:  „Kaip aš nebegaliu“.
  • Sukąsk dantis ir taikykis su tokiu likimu,
  • Nebekankink dejonėm tu artimų žmonių.
  • „Senatvė – aukso amžius“,  sako man dažnai.
  • Ir guldama miegoti mąstau: „O gal tikrai?“.
  • „Ausis“ turiu dėžutėj, „dantis“ į vandenį merkiu,
  • O „akys“ ant staliuko, prie jų ir nubundu.
  • Tik prieš užmiegant vis dar kasdien susimąstau,
  • Ar viską išsitraukiau, ar ko nepamiršau.
  • Žalios jaunystės metais, neperdedu tikrai, –
  • Bėgiojau ir lanksčiausi lengvai, labai lengvai.
  • Net įpusėjus amžiui jėgų dar turėjau,
  • Kad nepavargstant šokti per naktį aš galėjau.
  • O štai dabar senatvėj darosi baugu, –
  • Slenku aš parduotuvėn ir grįžtu be jėgų…
  • Bet senstantiems patarčiau, kad dantis sukąstų
  • Ir dėl gilios senatvės kantrybės neprarastų.
  • O rytą atsikėlę savo dalis surinktų
  • Ir laikraštį kasdienį į rankas paimtų.
  • Ir jei užuojautų skilty tavosios pavardės nėra,
  • Vadinasi, dar gerai, vadinasi, dar gyva.

Versta iš lenkų kalbos. Šios eilutės (autorius nežinomas) per Šveicariją, Prancūziją pateko į Kanadą, o iš ten – į Lietuvą. Į lietuvių kalbą išvertė Kanados lietuviai, redagavo Joana J.

2008 m.

Eilėraštis dukrai – Zanavykų manasis kraštas

Šį eilėraštį sukūrė Alginos (Adėlės palatos draugės) mama. Štai jo dedikacija:

Šešupė
"O Šešupe miela, mano krašto juosta"

Būk laiminga.

Būk labai, labai laiminga.

Kai manęs nebebus,

Pažvelk ir prisimink.

Leonora Petrauskienė.

Zanavykų manasis kraštas.

Zanavykų kraštas vis garsus nuo seno,

Nes čia daugel vyrų įžymių gyveno.

Čia miškų kalvelės, ten Šešupė plaukia,

Drobių audėjėlės linksmą dainą traukia.

Čia rugiai siūbuoja, ten lineliai žydi,

O vėjelis dainą per laukus palydi.

Čia šilotas ošia, ten bažnyčios bokštai.

Kiek prisiminimų dainom apdainuota.

Čia prie kelio kryžius, ten kapai senolių

Kiek čia kambarėlių mūsų apraudotų.

Čia sena sodyba, ten gandrai kalena,

O pakluonėj beržas pirmą meilę mena.

O prieš daugel metų knygnešiai čia ėjo.

Už tą šviesos žiburėlį katorgoj kentėjo.

O Šešupe miela, mano krašto juosta,

Kiek tu daugel iškentėjus karo metų mūšiuos.

Žydinčios pakrantės miniom išraizgytos,

Sraunus tavo vandenėlis su krauju maišytas.

Verkė motinėlės dukrų ir sūnelių.

Per Šešupę išlydėtų, svetimon šalelėn.

Ei jūs zanavykai, svetur išblaškyti,

Beržų šakos moja – grįžkite namolio.

Leonora Petrauskienė.

Palatos draugei

Palatos draugei
"Tu kaip ta plaštakė..."

Adele, tik mažą dalelę

Stiprybės, vilties iš Tavosios širdies

Pasiimsiu aš sau…

Kad aš tokia silpna

Supratau tik tada

Kai tave sutikau.

Tu kaip ta plaštakė

Pasiilgus saulės,

Pasiruošus kilti ir nenusileisti…

Na tai kas, kad skausmas,

Na tai kas, kad vėjas –

Tu vistiek suspėsi

dar sparnus išskleist.

Kai mes susitiksim

Vasara atėjus

Ir aš paklausysiu Tavosios širdies,

Kaip ji stipriai plaka

Tikėjimu, Meile, Didžiule Širdim.

Algina

Laiškus surenka ir pristato „Vita Digna“ savanorė paštininkė Birutė