Žymų Archyvai: egzekucija

KRIZĖ

Ištvėrusi atgailaujantį Advento pasninkavimą, nuoširdžiai, iš visos dūšios kibau į šventinius Kalėdų patiekalus, vaišinau užsukusius svečius, po to ir pati susiruošiau kalėdojimo egzekucijai per gimines ir pažįstamus.

Praėjo, nudundėjo pirmasis šventinis etapas, surūšiavau likučius šaldytuve bei krizės apimtoje piniginėje ir kuriam laikui palikau viską ramybėje, tegu pailsi nuo mano įsikišimo. Visai kaip prasto humoro eilėraštyje: „…nusiaubtas miškas ir skrandžio bėdos – tai tokios mūsų ir jūsų kalėdos…“

Krizė… Vis dažniau ir garsiau išgirstu šitą žodį. Kalėdinio aguonpienio likučius besriubčiojant, vizijose gali iškilti slibinas devyngalvis ar ciklopas vienaakis…

Bet maniškėje kalėdinio maratono nualintoje galvoje atsigamina gan ryškūs vaizdiniai iš dovanų medžiojimo laikotarpio. Didžiojo bumo įkarštyje, vidury šventos darbo dienos užsukau į Akropolį. Žmonių tiršta, skruzdėlyne gyventi laisviau… Taip ir nesupratau – ar visi bedarbiai prieš šventes, ar visiems ant visko nusispjauti? Padariau išvadą – tikriausiai tai ir yra pirmas krizės požymis.

Susidomėjau siūlomais dovanų čekiais. Minimali suma 50 litų. Kadangi prie kasos stovi ne tokia jau maža eilutė, turiu laiko pasismalsauti kiek žmonės tų čekių perka. Ogi bent 5-6! Jei tuos skaičiukus padaugint iš visų, stovinčių eilėje… Iš tiesų nemanau, kad perkama už paskutiniuosius, iš kojinės iškrapštytuosius. O dar žmonės nori ir pramogų -perka bilietus į šventinius renginius, į koncertus. Taip pat ne vienetais, po keletą.  Ar tik ne antrąjį krizės požymį atradau…

Panašią situaciją mačiau prieššventinį savaitgalį apsilankiusi ne viename didesniame prekybos centre. Prie kasų nusivinguriavusiose eilėse žmonės rymojo pasirėmę ant vežimėlių pavargę, sukaitę, išsinėrę iš šiltų striukių. Vežimėliai su kaupu prikrauti produktų, o ypač gėrimų. Dėžėmis. Visko reikia, viską tempiam į namus. Kodėl gi ne – juk krizė artėja…

Tos nuolatinės kalbos apie artėjančią krizę ir būsimus jos padarinius taip įsismelkia į smegenis, kad nejučiom diržą imi veržtis savanoriškai, nors dar praeitą savaitę papildomą skylutę teko padaryti. Jeigu tau kasdieną kala, kad krizė jau čia pat, už Naujųjų slenksčio, tai nori ar ne, bet patiki tuo. Gal reikėtų, kad krizę pirma pajustų aukštai sėdintys mūsų išrinktieji, prieš rinkimus liežuvius medumi tepę ir aukso kalnus žadėję, o dabar nesugebantys savo apetito pažaboti ir į realybę pažvelgti. O juk bendrom jėgom lengviau būtų, jei ką…

Ne viena jau tokia ar kitokia krizė žmonijos raidoje buvo, reik manyti, kad dar ir bus, kol žmogus gyvuos. Krizės ateina ir praeina su savo priežastimis ir iš jų išlendančiomis dygliuotomis pasekmėmis. O štai žmogus lieka. Ir lieka įskaudintas ir vienas. Visai kaip tas kaimas kryžkelėj…

Tai tik mano nuomonė.

Danutė

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Šis įvykis Šiaulių istorijoje – pirmas. Kai kurie bažnyčios tarnai ir, besidominantys Lietuvos naująja istorija, inteligentai  nustatė, kad ne tik pirmas bet iki šių dienų ir vienintelis įvykis ne tik Šiauliuose. 1988  metais tokio kunigų įsibrovimo į didelį, itin ateistinį-komunistinį kolektyvą buvo neįmanoma, todėl šviesios atminties a.a. mons. Kleopas Jakaitis ilgai abejojo, na žinoma, ir bijojo anos valdžios dar didesnės, dar papildomos neapykantos (tie kurių jis bijojo, dabar jie gana turtingi ir priskaitomi šių dienų „elitui“). Jaunas elegantiškas, inteligentiškos mąstysenos kunigėlis nieko nebijojo – jam reikėjo tik dekano leidimo.

Tuos, kurie susipažins su šiais, dabar tapusiais jau nepakartojama mūsų TAUTOS istorija, kviečiu, maldauju, …..  : „Šaukim, skatinkim meilę gimtajai Tautai įvairiausiais galimais ir ne galimais būdais, ne leiskim miegoti ant mūsų bočių nuopelnų, išsaugant savo palikuonims nors tai, ką dar truputį turim!“

Taigi:

ŠAUKSMAS NE TYRUOSE

Demokratinėse, laisvose šalyse laisvi piliečiai nieko nebijodami gali mąstyti taip, kaip jiems patinka, tėvai vaikus gali auklėti pagal savo įgimtą mentalitetą, pagal iš tėvų ir senolių perimtus papročius. Iš didžiosios lietuvių tautos dalies žmoniškoji priedermė buvo atimta. Tauta buvo nudvasinama ir naikinama. Manau, būtina prisiminti istorinį faktą, didžiajai Tautos daliai gana liūdną faktą, kai 1940-1941 m. m. Kaune minios žmonių su gėlėmis ir raudonais plakatais pasitiko okupantus, mažesniais mastais kažkas panašaus buvo beveik visoje Lietuvoje. Bet tai buvo mažuma, varganų žmonių ir šiaip žemo loginio mąstymo visuomenės dalis. Kaip ir visur, taip ir Lietuvoje atsirado kolaborantų, parsidavėlių ir kitokio plauko išgamų, jie išžudė ir žiauriausiais būdais nukankino tūkstančius darbščių, dorų valstiečių, inteligentų, buvusių nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojų, dvasininkų ir pan.

Toliau skaityti ŠAUKSMAS NE TYRUOSE