Categories
Gamta Gintauto dienoraštis

EGLĖS ŠAKOS PUOŠIMAS

egles sakos puosimasTuriu draugauki.me skaitytojams vieną klausimą. Kalėdų metu su žmona dažniausiai puošiame nedidelę eglės šaką, bet šiemet mūsų paieškos kolkas nesėkmingos. Apvažiavome visas pagrindines Kaune eančias didesnes prekybos vietas, prie kurių įsikūrę eglučių pardavėjai, tačiau jų asortimente beveik išimtinai vyrauja jauni medeliai. O šakų vos viena kita – labai smulkios, ant tokių nepakabinsi nei vieno žaisliuko.

Pernai gražią šaką radome ir įsigyjome tiesiog Maksimoje, o šiemet ir čia pasirinkimas prastokas. Jeigu kas nors turite pasiūlymų, kur galėtume rasti Kaune ar jo apylinkėse gražią eglės šakelę, parašykite. Būsime labai dėkingi. Nes savavališko ėjimo į mišką netoleruojame, o vos ūgtelėjusių medelių puošybos taip pat nelabai mėgstame. Todėl mums šaka yra geriausia išeitis. Pamerkiame vazoje ir turime gražų bei tikrą kalėdinį simbolį.

Beje, parduotuvėse matėme įdomias ir gana originalias kompozicijas iš dirbtinių eglišakių. Surištos į rinkinį penkios – šešios šakos nuleistos žemyn ir užmautos ant plono medžio stiebelio (gaunasi tarsi kepurėlė), kuris įsmeigtas į storesnę „malkelę“, tarnaujančią kaip stovas. Viskas apibarstyta smulkiu dirbtiniu sniegu. Man šis kūrinėlis labai patiko, o žmonos nesužavėjo. Taigi, skonio dalykas. Toliau ieškome eglės šakos. Ačiū už pagalbą.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė