Categories
Gintauto dienoraštis Gyvūnai

ŠUNŲ VEDŽIOJIMO KONTROLĖ KAUNE

Gavau iš savo bičiulio Jono laišką, kurį ir skelbiu šiandien. Jonas seniai domisi šunimis, jų dresūra, veisimu ir pan. Tad, jo minčių šiais klausimais tikrai verta paklausyti:

„Neseniai paskelbtas Kauno miestų savivaldybės nutarimas dėl šunų vedžiojimo viešose vietose sulaukė didžiulio prieštaringų nuomonių susidūrimo. Primename, jog nuo šiol gyventojai privalo vedžioti savo augintinius ne tik su antsnukiu  http://www.vetmed.lt/veterinarijos-gydytojams-straipsnis-12.php , pririštus prie pavadėlio, o taip pat su savimi turėti skiepų pasą, šuns registracijos pažymėjimą ir maišelį išmatoms surinkti. Šios taisyklės numato šimtines baudas šunų savininkams už jų nesilaikymą.

Manau, jog ši diskusija kilo dėl to, kad valdžia nepatenkinta tuo, kaip gyventojai prižiūri šunis, o šunų augintojai nepatenkinti valdžios skiriamu dėmesiu esamoms problemoms spręsti: šunų aikštelių trūkumui, papildomoms šiukšliadėžėms ir t.t. Ne vienoje interneto svetainėje išgirsime kelias nuomones: „gerai, kad pagaliau sugriežtino taisykles, aš visai nenoriu, kad mano vaikui įkąstų“ ir  „ar turėsime pasivaikščiodami su vaikais uždėti ir jiems apynasrį bei visada turėti kartu su savimi gimimo liudijimą?“. Sprendimas jau spėjo išgarsėti skambiais reidais, kuriuos policija atliko kartu net su Afganistano karo veteranais.

Pakalbėkime apie vedžiojimo praktiką. Vaikščiodamas Panemunės šile su savo šunimi nešuosi visada maišelį išmatoms, šuo visą laiką eina greta su pavadėliu, visą kelionės laiką jį kontroliuoju, kad neskubėtų į priekį, neužkliūtų praeivių. Šuo neagresyvus, todėl nesunkiai jį registravau ir turiu visus reikalingus dokumentus. Tačiau, ar tikrai protinga man einant pasivaikščioti neštis šuns dokumentus – skiepų ir registracijos pažymėjimus? Pirma, tai yra svarbūs dokumentai, o kelionėje su šunimi, kai mes bėgiojame, jie gali susiglamžyti, galiu juos net pamesti. Antra, man net nepatogu tuos dokumentus nešiotis, o dar žinoma atvejų, kai šile apvagia ar net sumuša – ar tikrai reikia rizikuoti? Pažvelkime iš kitos pusės: koks žmogus ves į lauką neskiepytą šunį, kas šiais laikais labai pavojinga? Juk tai turėtų kontroliuoti ne policijos pareigūnai, o veterinarinės klinikos: užsienyje neskiepyti gyvūnai net neapžiūrimi – pirmiausia paskiepyjami. Esant neskiepytam gyvūnui toliau valdžia perduodama policijai – pirmą kartą ji įspėja savininką, kad paskiepytų gyvūną, po savaitės patikrina ir, jei dar skiepai nesuleisti, konfiskuoja gyvūną.

Viskas būtų paprasta, jei visi Kauno šunys būtų registruoti ir tą procesą būtų galima kontroliuoti bei skatinti mokomosiomis akcijomis. Tačiau pasirodo, jog Kaune užregistruota tik apie 7000 šunų, mažiausiai 10 kartų mažiau nei laikoma iš tikro! Dauguma gyventojų savo nenorą registruoti ir mokėti pastovią rinkliavą už augintinį pagrindžia tuo, jog už tai nieko negauna, tačiau pasidomėję sužinojome, jog šių pinigų nemažą dalį gauna įmonė VšĮ „Gyvūnų registravimo centras“, užsiimanti gyvūnų priežiūra, kontrole ir t.t. Nenoru mokėti mokesčio apribojame ir šios įmonės veiklą, kuri gavusi pinigus galėtų užsiimti platesne bei profesionalesne veikla. Galbūt, jei savivaldybė viešai parodytų šių pinigų panaudojimo išklotinę, dauguma šunų savininkų sulaužytų asmeninius įsitikinimus ir greitai suskubtų užregistruoti augintinius. Tačiau šiuo momentu to dar neįvyko, o sklinda tik neaiškios apkalbos apie pinigų „nešvarumą“.

Kita problema – šunų agresyvus elgesys. O ši problema vėl gi kyla tik dėl neatsargių šeimininkų, kurių šuo įkando. Todėl jai sukurtas griežtas „priešnuodis“: antsnukiai viešose vietose dedami net neagresyviems šunims. Nuo šios vietos pradedamas formuoti iškreiptas visuomenės požiūris į šunį – šuo su antsnukiu – baisus šuo. Tuo ne tik ribojama šuns laisvė, bet skatinama baimė ir pamirštama tai, jog šuo žmogaus prijaukintas būti kartu.

Ką daryti su tais neatsargiais šeimininkais? Priversti išklausyti dresūros kursą savo augintiniui. Manau, jog dresūros pažymėjimas privalo būti įtrauktas į pagrindinių šuns dokumentų sąrašą. Visi šunys be išimties privalo praeiti dresūros kursus, o šeimininkai – bent minimalius šuns elgsenos kursus. Tada sumažėtų žmonių, tempiamų pitbulių už pavadėlio ar moteriškių, besivaikančio pabėgusį vilkšunį, skaičius.

Šiai dienai problema taip ir lieka neišspręsta – reikalinga abiejų pusių profesionali diskusija. Negalima taip imti ir kurti griežtas taisykles, kurioms analogo nėra senojoje vakarų Europoje.  Negalima šuns auginti be taisykių ir šuns augimui būtinos drausmės. Verta pagalvoti apie viešus mokymus su grupiniais mokomaisais šunų pasivaikščiojimais ir pan. Gal dalį pinigų skyrusi dresūros iniciatyvinei grupei savivaldybė galėtų taupyti policijos ir Afganistano karo veteranų laiką?

Liūdna, jog abi pusės nenori pasiduoti viena kitai ir iki šiol girdime dar daug nepatenkintų kalbų abiejose barikadų pusėse…“

Categories
Gintauto dienoraštis Gyvūnai

ŠUO – NAMŲ AUGINTINIS AR ĮKAITAS?

Praeitas mūsų dienoraščio įrašas netikėtai sulaukė didelio draugauki.me skaitytojų dėmesio. Pasirodo, daugelis iš mūsų turime mylimus augintinius ir norime kuo geriau jais pasirūpinti. Todėl nutarėme šią temą pratęsti ir plačiau pakalbėti apie kasdienę šunų priežiūrą ir aptarti kitus su šiais mielais augintiniais susijusius dalykus.

Vienatvės pojūtis ne retai užsuka į mūsų – senjorų – namus. O kadangi namuose kažko trūksta, daugelis iš mūsų užsiimame mažojo draugo – šuniuko auginimu. Šis rūpestis kažkiek atitolina nuo kasdienės buities ir įprastų reikalų. Užaugęs mažasis namų augintinis džiaugiasi mūsų meile, o šeimininkui teikia džiaugsmą bei paguodą.

Tačiau dažnai nutinka ir taip, kad šuo neklauso šeimininko, būna agresyvus, nepasitikintis, liūdnas ar nutinka dar kitokių problemų. Nežinodami jų atsiradimo priežasties, niekada neužauginsime linksmo ir sveiko šuns. O priežasčių gali būti daug.

Dažniausiai daroma klaida – šuniuko veislės pasirinkimas. Jei renkamės ne veislinį gyvūną, vertėtų šunį imti iš pažįstamų žmonių, nes turguje paprastai parduodami neaiškios kilmės ir charakterio šunys. Tačiau, jei renkamės veislinį šunį, rekomenduojama pasiskaityti literatūros apie konkrečią veislę bei pasikonsultuoti su veislyno atstovais. Rekomenduojama pagalvoti apie tai, kaip derės Jūsų pomėgiai ir įprotis leisti laiką prie šuns bruožų, charakterio ar dėmesio poreikio. Jei pvz., šuo sportinis, medžioklinis, ilgakojis, reikia gerai pagalvoti, ar su juo spėsite, ar išvedžiosite, ar turite tam laiko ir vietos. Ne tik šuo, bet ir Jūs privalote tapti jo draugu.

Dar kartą gerai pagalvokite, ar Jums reikia tarnybinio šuns, jei ketinate tokį įsigyti. Tarnybiniai šunys, kaip pvz., vokiečių aviganiai, labai tinkami turtui sergėti, todėl yra mėgiami augintiniai. Jie automatiškai vykdo komandas, tačiau viešoje vietoje net ir dresuotas šuo gali neadekvačiai sureaguoti į vaiko, apsvaigusio suaugusiojo elgesį ir dėl to galima turėti labai daug nemalonumų.

Kita klaida – netinkama mityba. Šunį derėtų šerti du kartus per dieną. Jei šuo šeriamas per daug, jam atsiranda antsvoris, šuo nebegali taip greitai ir energingai bėgti, tampa pasyviu, keičiasi įpročiai, atsiranda sveikatos problemų. Todėl net ir retkarčiais atidavę savo augintiniui „iškaulytą“ kasnelį nuo stalo darome „meškos“ paslaugą.

Taip pat dažna problema – „mano šuo protingas, išdresiravau pats“. Jei manote, kad šuns auklėjimas kambaryje yra pakankamas, išeikite į lauką pasivaikščioti su pavadėliu – pamatysite, kad šuo pamiršo tinkamo elgesio normas. Galbūt jis elgsis sąlyginai „gerai“ netgi pasivaikščiojimo metu? Tada kaip gi Jūsų šuo elgiasi žmonių ar šunų apsuptyje? Dresūra – būtinas šuns charakterio formavimo epizodas. Šuo privalo suvokti savo vietą šeimoje ir vykdyti jo „gaujos vado“ – šeimininko – komandas. Kitu atveju teks bėgioti ir gaudyti šunį laukuose, atsiprašinėti žmonių, kad ant jų užšoko ar net sielvartauti dėl to, kad šuniukas buvo atimtas atitinkamos miesto tarnybos.

Tai tik keletas problemų, kurių išvengdami garantuosime gerą savijautą šuniui, puikią nuotaiką sau ir savo anūkams. Šuo gali tapti mūsų draugu, tad linkime elgtis, kad būtent taip ir nutiktų. Mylėkime savo šuniukus nuoširdžiai, tačiau nepamirškime, jog su jais elgtis reikia būtent kaip su šuniukais.

Categories
Gintauto dienoraštis Gyvūnai

ŠUO – DRESŪRA IR RUOŠIMAS PARODAI

Mieli senjorai, namie laikydami augintinį – šuniuką – esame įsitikinę, jog jis gražiausias, puikiausias ir pats geriausias iš visų šunų pasaulyje. Balti, juodai rudi, pilkšvi augintiniai puošia mūsų namus, džiugina vaikų ir vaikaičių širdis. Tačiau per radiją dažnai girdime žinias, jog vienur ir kitur vyksta šunų parodos, susirenka daug dalyvių, nominuojami laimėtojai ir t.t. Kyla klausimas – kam reikalinga šunų paroda? Ir kaip jai pasiruošti?

Šunų parodos organizuojamos šunims su kilmės dokumentais, paprasčiau tariant, veisliniams. Parodoje šuo gavęs atitinkamą įvertinimą („labai gerai“, „puikiai“) ir atitinkamą jų kiekį (2 arba 3), gauna galimybę būti kergiamas ir turėti oficialių kilmingų palikuonių. Taip pat parodose renkami geriausi tam tikros rūšies, geriausi visos parodos ir kitų kategorijų nominantai. Surinkus trejetą įvertinimų be trūkumų galima tapti konkrečios amžiaus grupės šalies, Baltijos šalių ar net pasaulio čempionu!

Parodoms ruoštis reiktų pradėti nuo ankstyvos jaunystės (kuomet Jūsų augintiniui yra maždaug 4 mėn.), dresuojant šunį bendrojo paklusnumo komandomis: „sėdėt“, „stovėt“, „greta“. Ringo dresūros kursas taip pat nepakenktų: šuniukas profesionalaus dresuotojo mokomas vaikščioti greta, rodyti dantis – elgtis kaip parodoje.

Kitas paruošimo etapas – mityba. Šunį šerti vertėtų profesionaliu maistu. Nuo to keičiasi jo kailio žvilgesys, nuotaika ir t.t. Būtina žinoti, ar Jūsų šuo linkęs tukti, ar ne. Jei taip, tada 1 – 2 mėnesius prieš parodą reikia mažinti maisto racioną. O paskutinį vakarą – neduoti maisto iš viso.

Grožio terapija – pats nenatūraliausias, tačiau labiausiai šuns grožį atskleidžiantis etapas. Paprastai apie mėnesį prieš parodą šuo yra apkerpamas, apipešiojamas (priklausomai nuo veislės). Žinoma, užsiimti plaukų priežiūra – šukuoti – reikia visus metus: ypač veislėms, kurioms plaukai patys nesikeičia, neslenka. Dieną prieš parodą paprastai yra atliekamas galutinis kailio formavimas.

Parodos dieną galima šuniuką dar kartą pašukuoti. Kai kas naudoja specialius lakus, išpurenančius plaukus. Tai prideda šuniui grožio, tačiau, ar tai būtina ir ar tai padės laimėti varžybas garantijos nėra. Tad, kaip elgtis šioje vietoje, sprendžia pats šeimininkas.

Išėjus į ringą, svarbu palaikyti kontaktą su šunimi, elgtis užtikrintai ir natūraliai bei vykdyti tai, ko prašo parodos teisėjas. Kitu atveju šuo gali pradėti nebeklausyti Jūsų, išsigąsti ir nepasiduoti teisėjo reikalavimams.

Štai tiek įvadinių patarimų, ruošiant šuniukus parodai. Tačiau juos galite taikyti ir kasdienėje savo augintinių priežiūroje. Taip jie taps sveikesni, žvalesni ir gražesni bei teiks Jums daugiau džiaugsmo!