Žymų Archyvai: Dievas

Vasarvidžio mintys

...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...
...norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės...

Ko aš galiu pamokyti savo vaikus, nugyvenusi beveik pusę amžiaus? Žmogaus gyvenime tai visai nemažai, tačiau amžinybės atžvilgiu tai tik akimirksnis. Noriu jiems pasakyti: vaikai, žmogus – tik smiltelė laiko ir visatos begalybėj, tačiau tai tenesukelia jums menkumo jausmo. Kuo toliau, tuo mažesnė jaučiuosi, nes suprantu, jog aš nepralenkiu aguonos grūdelio, kuris sugeba net ir nepuoselėjamas stebuklingu būdu virsti nuostabiu vėjyje plevenančiu žiedu… Tačiau tas menkumo jausmas visai negniuždo manęs, priešingai – dingo poreikis pūstis, dėtis tuo, kuo nesi, kalbėti ir daryti tai, ko visai nenori. Jaučiuosi, lyg prieš daugelį metų iššokau į platų betoninį taką ir ilgus metus iš visų jėgų bėgau, stengdamasi neatsilikti nuo besigrumiančių dėl vietų minios priekyje. Tačiau šiandien atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu išsukti į šoną, susirasti takelį, vedantį į žalią pievą ir braidžioti ten po rasotą žolę, besiklausant tylos… braidžioti, nepaisant  pro šalį einančių ir sukinėjančių pirštą prie smilkinio… Supratau, kad tas gyvenimo tempas, kurį diktuoja aplinkinis pasaulis, nė kiek nepadeda padaryti daugiau. Anaiptol, tai nuodija smegenis, verčia tave nemąstančiu robotu, be jausmų  ir be jokios atsakomybės, tik su vis labiau besiraizgančiu emocijų kamuoliu, kuris tave supančioja ir gramzdina nepagrįstų iliuzijų liūne… Nėra jokio „gyvenimo tempo“, mano vaikai,- sakyčiau,- tai tik tokia šiuolaikiška mankurtizmo forma. Nesileiskit bukinami, žiūrėkit aplink išplėstom akim ir nepaliaukit viskuo stebėtis. Ir nebūtina užsikarti į Džomolungmos viršūnę, kad suvoktum Pasaulio didybę ir tobulumą – tai galima suvokti ir tyliai sėdint po obelim. Kaip kad sėdžiu dabar aš, klausausi tylaus bičių dūzgenimo, pušų ošimo ir tolimo griaustinio grumenimo…

…Ir staiga suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti visus tuos garsus, tą žolės žalumą, plazdenančios aguonos žiedo grožį, dobiliukų ir liepų medaus kvapą, orą švelniai narstantį bičių dūzgenimą, tą visą gilų vasarvidžio dangaus žydrumą… Suvoki, kad esi indas, į kurį gali sutalpinti viską, ką tik Dievas sutvėrė. Į kišenes tegali prisikrauti keletą saujų monetų, banko sąskaitos suryja tavo energiją ir jausmus, kuriuos galėtum atiduoti mylintiems… O čia, po sena obelim, nei iš šio nei iš to pajunti, kad viduj esi tokia pilna, tokia beribė… kaip jūra ar vandenynas…

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti stiklinėle kvepiančių žemuogių ant Tavo palangės…

PAGALBA YRA ČIA PAT

Sapnavau šiąnakt sapną – kad sunkiai sergu, esu viena, uždaryta savo namuose it kalėjime… Pasaulis ir jo gyventojai kažkur už sienos – toli ir nepasiekiami… Aš jaučiuosi baisiai vieniša, niekam nereikalinga ir apleista, ir man taip baisu… jaučiuosi, tarsi, būčiau erdvėlaivio keleivis, išėjęs į atvirą kosmosą ir atitrūkęs nuo laivo… o pasaulis lyg tas laivas tolsta nuo manęs… Aš lieku viena begalinėj, šaltoj ir bauginančioj erdvėj… Ir aš meldžiuosi, ilgai ir karštai  meldžiuosi: „Viešpatie, padėk man, nepalik manęs vienos, maldauju, nepalik…“

Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"
Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"

Staiga suskamba skambutis. Atidarau duris, o už durų stovi nepažįstamas jaunas vaikinas, akys jo mėlynos mėlynos ir tokios gilios… „Laba diena“,- sakau. „Ko norėsit?“  „Laba diena“,- sako. „Atėjau būti su tavim. Nuo šiol aš tavim rūpinsiuos ir tau visur padėsiu.“ Ir šypsosi man tokia gera šypsena… O man mintyse vienu metu tarsi krioklys visas srautas minčių: Man? Padėti? Nesupratau! Kas jis? Iš kur jis? Jis manim rūpinsis? Kodėl? Aš jo juk visai nepažįstu! Ko jis nori? Matyt, pasinaudoti manim! Gal nori mano turto? Ir ką žmonės pasakys? Sakys, va, kokį jauną meilužį įsitaisė! Akių neturėsiu kur dėt…

„Ačiū, bet man jokios pagalbos nereikia!“- net nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo atsakymas. Vaikinas nieko neatsakė, tik tebežiūrėjo į mane tom giliom akim… Ilgai nelaukus, uždariau duris… Tebestovėdama už uždarų durų, klausiausi besileidžiančio žemyn nepažįstamojo žingsnių… Kai trinktelėjo laiptinės durys, man, tarsi, kas per širdį dunkstelėjo… ir staiga išgirdau tėviškai priekaištingą balsą „Juk tu prašei manęs pagalbos!…“

Toliau skaityti PAGALBA YRA ČIA PAT

STEPHEN HAWKING: „DIEVO NĖRA“

styvenas-hawkingas_dievo-nePats garsiausias iš dar tebegyvenančių mokslininkų Styvenas Hawkingas (Stephen Hawking) rugsėjo 9 d. pasirodysiančioje naujoje savo knygoje „Didysis projektas“ (The Grand Design) teigia, kad Dievas negalėjo egzistuoti visatos kūrimosi pradžioje. T.y. Dievo nebuvo, reiškia nėra jo ir dabar. Tai pagrindinė naujojo mokslininko veikalo mintis. Naujiena apie ją netruko pasklisti po visą pasaulį. O knygos tikriausiai  nekantriai laukia visi besidomintys amžinąja pasaulio kilmės problema.  

Be abejo, kol žinomos tik kelios būsimo mokslinio darbo citatos, konkrečias išvadas apie šias mintis daryti sunku. Nes argumentai, kuriais remdamasis taip teigia Hawkingas žiniasklaidos šaltiniuose nepateikiami. Štai labiausiai intriguojanti citata iš būsimos knygos:

„Dėl tokio dėsnio kaip gravitacija visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne nieko; dėl kurios egzistuoja visata, dėl kurios egzistuojame mes. Nebūtina, kad Dievas įžiebtų kibirkštį ir paleistų visatą“.

Toliau skaityti STEPHEN HAWKING: „DIEVO NĖRA“