Žymų Archyvai: dezinfekcija

SALDI DOVANA

Kai netikėtai suskaudo gerklę, išgelbėjo karštas pienas su medumi – peršėjimą kaip ranka nuėmė. Neveltui sakoma, kad medus vaistas, o bitės – Dievo dovana.

Jeigu neturi seno pažįstamo bitininko, tai kokybišką medų šiandien labai sunku nupirkti, žmonės išmoko bites maitinti cukrumi. Nesąžiningi pardavėjai primaišo į medų miltų ar krakmolo. Gaunama gera prekinė išvaizda, bet toks medus neturės gydomųjų savybių, tiesiog bus saldus cukraus pakaitalas ir tiek.

Ar medus yra tikras, galima išsiaiškinti pamerkus šaukštą – natūralus medus nuo šaukšto varvės nenutrūkstama gija. Dar medaus kokybę galima patikrinti jodo pagalba – į arbatinį šaukštelį medaus reikia įpilti truputį vandens ir įlašinti keletą lašų jodo. Jei meduje yra miltų, tirpalas įgaus melsvą atspalvį, jei medus grynas – jo spalva nesikeis. Nežinant dažnai galima nupirkti kaitintą medų, jis yra natūralus, ilgą laiką išlieka skystas. Bet verta žinoti, kad įkaitintas iki 70 laipsnių, medus baktericidinių ir gydomųjų savybių beveik nebetenka.

Medaus rūšys yra labai įvairios. Tarpusavyje jos skiriasi savo skoniu, savybėmis ir spalvomis – nuo labai šviesaus iki beveik juodo. Pavyzdžiui, grikių medus yra tamsus, gerai tinkantis hemoglobino kiekiui kraujyje padidinti, aviečių medus puikiausiai tinka peršalus, malšina kosulį, melisos medus pasižymi raminamosiomis savybėmis, padės įveikti nemigą. Turbūt pats populiariausias yra liepų medus, dar vadinamas karališkuoju. Šviesios spalvos, švelnaus skonio puikiai gydo peršalimo ligas, anginą, bronchitą, įvairius uždegimus, gali netgi sumažinti galvos skausmą.

Negana medų tik įsigyti. Dar reikia sudaryti tinkamas laikymo sąlygas, kad jis kuo ilgiau neprarastų savo gydomųjų savybių. Rekomenduojama medų laikyti stiklinėje, molinėje ar medinėje taroje tamsioje, vėsioje vietoje, sandariai uždarytą, saugoti nuo drėgmės, šalčio ar karščio. Na, ganėtinai įnoringas tas namų daktaras…

Be medaus gydymui dar galima naudoti bičių produktus – duonelę, pienelį, pikį. Visi šie produktai tinka profilaktikai ir įvairių ligų gydymui. Pavyzdžiui, bičių duonelė sparčiai atstato organizmą po operacijos, sunormalizuoja skydliaukės veiklą, pagerina vyrų spermos kokybę. Bičių pikis, dar vadinamas propoliu, pasižymi baktericidinėmis ir dezinfekuojamosiomis savybėmis, rekomenduojamas gydant pragulas, ilgai negyjančias žaizdas,  padeda atsikratyti peršalimo simptomų, efektyvi priemonė nuo lūpų pūslelinės. Bičių pienelis mažina cholesterolio kiekį kraujyje, gerina atmintį, aktyvina virškinimo ir kraujotakos sistemas.

Vertėtų žinoti, kad žmonėms, turintiems polinkį į alergiją ar sergant kai kuriomis ligomis, medaus ir jo produktų reikėtų vartoti mažiau arba iš viso vengti.

Jau senovės Egipte medus buvo naudojamas ir kaip maistas, ir kaip vaistas. Patyrus, kad natūraliame kokybiškame meduje panardinta mėsa negenda keletą metų, kai kurios senovės tautos savo vadus balzamuodavo medumi.

Įdomus faktas, kad jau 56 milijonai metų bičių išvaizda NESIKEIČIA! Neveltui sakoma, kad nekinta tai, kas tobula…Bitės uoslė 1000 kartų jautresnė nei žmogaus, o kvapnų gėlės nektarą ji gali užuosti vieno kilometro spinduliu.

Kritiniais atvejais, kai bičių šeimai gresia išnykimas, jos kažkokiu, dar neišaiškintu būdu, sugeba prasiilginti savo gyvenimą keletą kartų.

Tokia tad ta Dievo dovana žmogui…

Danutė

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė