Žymų Archyvai: dešimtmetis

SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

Šįkart nukrypsiu nuo savo lyrikos, nes noriu su jumis pasidalinti rimta tema.

Tai yra mano darbiniai įspūdžiai, patirti perkeliant popierines nuotraukas į kompiuterį. Turiu prisipažinti, kad kompiuterastė ar fotografė nesu nei iš pašaukimo, nei pagal specialybę. Tiesiog įgimtas noras viskuo domėtis, kol įmanoma, kol turiu sąlygas, šiandieną ima viršų ir aš tuo džiaugiuosi. Ir esu labai patenkinta, jeigu man pavyksta…

Didžiulės krūvos popierinių nuotraukų albumų perkėlimas į kompiuterį man kainavo visas vienų metų atostogas. Bet pati viena, be technikos pagalbos aš to nebūčiau sugebėjusi. Kadangi jau įgijau šiokios tokios praktikos, tai galiu pasidalinti ir su jumis.

Iškart pasakau, kad tai yra ganėtinai nepigus užsiėmimas. Jei piniginės išlaidos tarsi ir atperkamos vėlesniu nuotraukų peržiūros malonumu, tai gamybos procesas užima beprotiškai daug laiko, reikalauja fizinių jėgų, energijos, akių šviesos, stiprių nervų ir kantrybės. Jeigu jūs visa tai turite, tuomet pasiraitom rankoves ir kimbam į darbą.

Toliau skaityti SENA NAUJA FOTOGRAFIJA

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė

KNYGOS MANO GYVENIME

Ar reikia skaityti?

Na, nebūtinai knygas, aplamai ar reikia žmogui šiandieną skaityti?

Manau taip! Nes tai visų pirma didina išprusimą ir padeda sklandžiau reikšti savo mintis, be to, lavina protą ir atmintį. Ne veltui kuriasi knygų mėgėjų klubai. Beje, šie metai paskelbti skaitymo metais.

Man knyga nėra vien tik laiko praleidimo forma, nors to laiko velniškai trūksta, beje, kaip ir visiems.

Pamenu, vaikystėje, vos pažinau raides, skaitymo noras buvo gal šimtąkart didesnis, gal dėl to, kad nelabai buvo ką skaityti. Kai, ne vieną giminaitį užauginusi, į mano rankas pateko „Skudurinės Onutės pasaka“, aš ją „suvalgiau“ tą patį vakarą… Dar ilgai, siūdama ir persiūdama iš tėčio marškinių lėlei Onutei sukneles, vis skaitinėdavau tą knygelę. Po to buvo toks šunelis Pifas ir jo nuotykiai, kvailas meškiukas Mikis, dar mažas indėniukas su strėle ir plunksnom, o Kubilinsko pasakas tai ir mintinai mokėjau. Jau lankydama mokyklą ankstyvoje jaunystėje stengiausi perskaityti ne tik būtiną populiariąją literatūrą. Su klasiokais okupuodavom mokyklos biblioteką, keisdavomės knygomis tarpusavyje, dovanodavom įvairiomis progomis. 6-7 dešimtmetis pasižymėjo trūkumais ir nepritekliais visame kame, namuose taip pat nebuvo labai lengva, nes tėvelis vienas dirbo, o mama aukojosi mums, vaikams, bet knygų alkis peršoko viską. Skaitydavau naktį, po antklode pasišviesdama prožektorium, klasėje suolai būdavo atlenkiamomis lentomis, tai per tą lenkimo plyšį pasikišdavau knygą ir pamokos metu skaitydavau, o dar reikėjo viena akimi dėbčioti į vadovėlį, nepamiršti ir mokytojos…

Mokyklos vakarėliuose skaitydavom Širvį, Mačernį, Puškiną, Bloką, su meile šiandien atsimenu Žiulio Verno, Kiplingo, Main Rido, Kuperio, Tveno, Diuma herojus, vėliau atradau Vienuolį, Avyžių, Simonaitytę, Tolstojų, Dreizerį, Žemaitės „Marčią“ skaičiau daugelį kartų ir kaskart vis raudojau, gailėdama vargšės Katrės. Jau paskutinėse mokyklos klasėse su draugėmis godžiai rijome „Erškėčių paukščius“, „Aukštujų Šimonių likimą“, „Džeinę Eir“, o kultinė knyga mano namuose šiandien – „Dievų miškas“.

Knyga turi teikti ne tik skaitymo džiaugsmą, be abejo, svarbu ir apdaras. Leidyklos jau išmoko gražiai įrišti ir išleisti knygas – vien ko vertas didžiausias Lietuvos nuotraukų albumas. Visi knygynai gali didžiuotis gražiai įrištais ir perkamais leidiniais.

Gal skaitymo noras sumažėja tada, kai atsiranda knygų perteklius. Šiandien užėjus į knygyną, nuo knygų gausos svaigsta galva, beje, kaip ir nuo kainų…

Bet mes vis rečiau prisėdam paskaityti, toks pasiutęs gyvenimo tempas, darbas, įvairiausi buities rūpesčiai, daug laiko atimantis internetas…

Viso to sovietmečiu nebuvo, gal todėl labiau ir mylėjome knygas – nes nebuvo daugiau kokių smagesnių užsiėmimų. Kas domėjosi knygomis, tikriausiai prisimins laikus kai dėl lietuviškos enciklopedijos teko iš vakaro eilėn prie knygyno atsistoti…

Skaitymas man visada asocijuojasi su uždaru pasauliu, gali vienas pats susikurti save atskirai, susilieti su herojų gyvenimu, išgyventi jų skausmus ir džiaugsmus, perskaitytos mintys, žodžiai, frazės dar ilgai gali šildyti pasąmonę.

Gal žmogus šiandien neturi savojo uždaro pasaulio, tai ir knygų mažiau bereikia…

Tokia mano nuomonė.

Danutė