Žymų Archyvai: chemikalai

PSICHOLOGINĖS ATAKOS

Anądien perskaičiau, kad prekybininkai atpigino prekių krepšelį, tad smalsumo genama nuskuodžiau į artimiausią prekybos centrą įsitikinti.

Kai namo parneštas prekes išdėliojom ir perskaičiavom, atradom, kad kai kurie produktai gal ir pigesni keliais centais, per visus pirkinius keletą litų sutaupiau. Bet atkreipiau dėmesį į kitką – visiškai nebeliko grynųjų produktų. Pvz. mano šeimos mėgstamas sūris jau nebe sūris, o tik sūrio produktas, ant įprasto grietinės indelio griežtas užrašas „grietinės ir riebalų produktas“, toks pat ir sviestas, jogurtas, aliejus…

Užtat pigiai nupirkti mandarinai pasirodė natūralūs, saldūs, todėl visą vakarą lupom ir valgėm pasigardžiuodami. Kitą dieną su apgailestavimu teko pripažinti, kad vis dėlto chemikalų juose buvo visai nemažai, nes išbėrė odą, ypač rankų, kurią dar labiau suerzinau pigiu indų plovikliu. Vis dėlto, savo sveikatos labui reikėtų pirkti kokybiškesnį ploviklį, nors tuo pačiu ir brangesnį. Arba pasinaudoti kosmetologų patarimu namų ruošos darbus atlikti mūvint pirštinėmis. Bet kad labai jau nekokie tų pirštinėtų darbų rezultatai…

Kadangi per keletą dienų mano rankų oda tapo panaši į perdžiūvusią ir suskeldėjusią dykumą, paraudo ir baisiai perštėjo, o jokio pagerėjimo nesimatė, tai nusprendžiau vėl kulniuoti į prekybos centrą su mintimi rasti bent jau kokybiško kremo.

Po poros valandų aktyvaus šmirinėjimo, turėčiau tarti pagiriamąjį žodį mūsų didžiųjų prekybos centrų prekių žinovams. Ypatingai nuodugniai ištyrinėti lietuvaičių įpročiai, pirkimo manieros, lūkesčiai ir viltys. Juk pirkėjas, atėjęs pirkti kremo ne į specializuotą kosmetikos parduotuvę, jo ir neras prie kasos, vadinasi, jam teks eiti tolyn, gilyn į prekybos salę. O ten tai jau atsiveria tikra oazė. Juk žmogus, kol gyvas, tai ir akys mato, ir širdis geidžia. Prekybos centrų vadybininkai tikri psichologai, gerai apdoroja mūsų galveles. Jie puikiai išanalizavo, kas būdinga lietuvio norams mėnesio pradžiai, o kas – pabaigai, ką mes perkam ryte, kai ateinam dar užsimiegoję, o kas tinka tik vakarui, kai galva ir kojos pavargę nuo dienos darbų. Reiškia, kai kurias prekes galima padėti čia pat, matomiausioje, o tuo pačiu ir perkamiausioje vietoje, o kai kurias laikinai galima truputį nustumti į salės galą, na, ne taip toli, kad nesimatytų, bet taip, kad reikalui esant, būtų galima pateikti čia ir dabar, visam gražume.

Taigi, kol aš pasiekiau savo tikslą – man reikalingą kosmetikos skyrių, savo krepšelyje jau turėjau ir mėsos gabaliuką, ir žuvies, ir duonos, nepraslydo pro akis ir saldainių dėželė, kaipgi tuščiom praeisi pro masinantį mišrainių skyrių, o jau rūkytų mėsyčių grožis ir sūriai geltonuoja iš tolo savo įmantria įvairove. Dar pakeliui pasitaikė pilnas prekių konteineris su tokiu žaviai gundančiu užrašu „akcija“. Na, gal ir nereikia šiuo metu, bet ką žinai – kai prireiks, ieškosi ilgai ir pirksi brangiai…

O kosmetikos lentynose – kremų gausybė, sunku išsirinkti. Įvairiausių firmų, dar įvairesnių įpakavimų, skirti jautriai, sausai, riebiai, mišriai odai. Mažose etiketėse dar mažesnėmis raidelėmis smulkiai aprašytos kremų sudėtys – antioksidantai, enzimai, keramidai, kremai su liposomomis, su kolagenu ir dar daugybė eiliniam pirkėjui neaiškių pavadinimų. Kreipiausi į jaunutę pardavėją, šalia dėliojančią prekes, bet netrukus įsitikinau, kad jos pagalba apsiriboja tokiu pačiu etikečių skaitymu.

Kadangi pirmiausiai norėjau išsinagrinėti tuos įdomius sudėtinių dalių pavadinimus, nusprendžiau šį kartą atidėti didįjį kremo pirkimą, be to, prekių maišelis ir taip svėrė ranką. Namuose, pavarčius interneto puslapius, netrukau išsiaiškinti visų skaitytų priedų paskirtį kremų sudėtyje ir naudingumą mūsų odai. Tik susimąsčiau: ar kas nors ištyrė organizmo būklę, keletą metų panaudojus tokį kremą? Jeigu taip, tai kur galėčiau paskaityti tyrimų išvadas? Nes, pavyzdžiui, cituoju „natūralios vaisių ir pieno rūgštys, gaunamos iš vynuogių, obuolių, alyvuogių, citrinų, pieno ir naudojamos kremų gamyboje, prasiskverbia giliai į odą ir ten pagreitina ląstelių atsinaujinimą, oda tampa lygesnė, bet dėl stipraus dirginančio poveikio rūgštys didelėmis koncentracijomis gali būti paskiriamos tik patyrusių kosmetologų ir odos gydytojų“. Tai gal nėra jos tokios jau nekaltos… O antioksidantai, kurie naikina neigiamą cigarečių dūmų poveikį, gal dar ką nors sunaikina manyje? Liposomos, pavyzdžiui, prasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius, kartu nusinešdamos ir kolageną, o ar labai mes gilinamės ką reiškia tie žodžiai?

Kuo daugiau aš tą vakarą skaičiau, tuo labiau, prisipažinsiu, nerimas įsisėjo dūšion ir pradėjau galvoti, kad niekas iš idėjos neatsiranda ir be reikalo neprapuola. Žemės vaikai esam, tai ir atsisukim į žemę, iš jos sveikatos pasisemkim. Į pašildytą sėmenų aliejų pamirkiau drobės gabaliukus, apvyniojau ant rankų ir dar pirštines nakčiai apsimoviau. Kitą rytą reikiamo rezultato dar nebuvo, bet po keleto dienų pamiršau visus negalavimus. Be liposomų ir be kalogeno…

O kad nuo rūpesčių neatsirastų papildomų raukšlelių, tai turiu pasiruošusi ledo kubelių iš sušaldyto žolių nuoviro. Išsitraukiau, pasitryniau veidą, smagiai atgaivino odą. Leidau natūraliai išdžiūti ir likau visai patenkinta savimi…

Ir visiems patariu – gerkim daugiau šaltinio vandens, tinka ir paprastas, bet virintas, o jei mineralinis, tai negazuotas, nepratinkime kūno prie sauso režimo, nes drėgmės reikia mūsų odai, kad išliktų elastinga, reikia vidaus organams – inkstams, žarnynui plauti, organizme esančiame vandenyje vyksta įvairios reakcijos, be kurių paprasčiausiai negyventume.

Ir būkim sveiki.

Tokia mano nuomonė.

Danutė

PONIŲ LAIMĖ

Mano kartos žmonės tikrai dar prisimena laikus, kai visi vaikščiojom vienodai, tarsi uniformomis apsirėdę – pilki, juodi, rudi rūbai, veidai be šypsenų. Tai buvo lyg antspaudas, lyg firminė „homo sovieticus“ etiketė. Todėl tikrai nuoširdžiai džiaugdavomės, kai paslapčiom, tarsi didžiausią brangenybę gaudavom leidimą pirkti už čekius parduotuvėse, kurių Lietuvoje nebuvo daug ir kurių visi langai būdavo aklinai užtamsinti, o prie durų stovėdavo griežti apsauginiai…

Vėliau į Lietuvą pasipylė labdaros banga. Turtingas kapitalistinis pasaulis rado galimybę atsikratyti nereikalingų ar įkyrėjusių daiktų ne savo žemėje, o apsukrūs prekeiviai – iš to pralobti. Žinoma, toje „labdaros krūvoje“ anuomet buvo visko…Tikrai protą ir širdį slėgė nepilnavertiškumo jausmas, matant tuos pelėsiais pradvisusius, chemikalais supurkštus, neatskalbiamai įnešiotus rūbus. Dar vėliau viena po kitos pradėjo kurtis įvairiausios firmos firmelės, kurių vienintelis šūkis buvo: „Viskas jūsų laimei!“, aišku, nepamirštant ir jų pačių kišenių gerovės…

Šiuo metu „second hand“ tinklas tikrai jau apraizgė visą Lietuvą, prekės antram gyvenimui prikeliamos vos ne visuose miestuose ir atokiausiuose kaimuose. Žinant mūsų tekstilės įmonių pasiūlymus ir neproporcingai atlyginimui išaugusias kainas, man visai negėda peržengti tokios parduotuvės slenkstį, bet labai ir nesusireikšminu, nesididžiuoju tuo. Tiesiog einu pirkti su mintimi, kad rasiu kokybišką audinį, unikalias, gal net rankų darbo sagas ar kokio įmantresnio kirpimo apykaklaitę. Juk visa tai galima labai korektiškai pritaikyti savo turimam garderobui. Mano amžiaus kategorijoje tikrai retai sutiksime žmonių manekeniškos išvaizdos figūromis, o ir nekeliame sau tokių tikslų, manau…Tad belieka pasitikėti savo skoniu, pasitelkti pagalbon fantaziją, įdėti truputį kruopštaus darbo ir nusibodusį, bet mielą mums rūbą pasipuošę vienetine detale, galime atrodyti kaip iš „firminės“ parduotuvės. O jaunoms mamytėms, turinčioms sparčiai augančius vaikiukus, tokios parduotuvės turėtų būti tikras rojus. Ir aš visai neseniai vienoje apšiurusioje parduotuvytėje aptikau originalų kompaktinį diską su sakralinėmis giesmėmis už 2 Lt, tad bus ką klausytis kalėdiniu laikotarpiu. Beje, pasidomėjau – tokia plokštelė nauja kainuoja apie 30 Lt…

Vyrauja nuomonė, kad nešiojamas rūbas įgyja žmogaus aurą, kartu su jo ligomis, nuotaikomis, išskiriamo prakaito doze ir t.t. Žinoma, sutinku su tokiu teiginiu, bet šiandien įvairios valymo ir skalbimo paslaugos bei technologijos taip pažengę priekin, tad tikrai nebūtų labai didelio vargo dezinfekuoti, išplauti ar išvalyti nupirktą drabužėlį. Į tą pačią temą visada prisimenu giminaitės, gyvenančios JAV, džiaugsmingą pasakojimą, kaip ji pigiai apsirengia eidama į svečius ar kita iškilminga proga. Pasirodo, parduotuvėje galima nusipirkti prabangų, nemažai kainuojantį išeiginį rūbą, jį padėvėti numatyta proga ir kelių savaičių laikotarpyje grąžinti atgal į parduotuvę kaip nepageidaujamą prekę, atsiimant kone visus sumokėtus pinigus! Ir jokių „no“! Taip kiekviena iškilminga proga galima vilkėti naują, išskirtinį apdarą. Be abejo, grąžinant rūbą, jo niekas nevalo, tuo labiau neskalbia, svarbiausia, kad nepažeista etiketė kabotų savo vietoje. Paskui tą rūbą kažkas nuperka ir vėl….

Nešiotų rūbų parduotuvėse susitinka įvairių socialinių sluoksnių žmonės, tik vieni čia ateina iš vargo, vejami nepriteklių, kitiems tai yra lietuviškojo mentaliteto išraiška, noras turėti kažką tokio išskirtinio ar galimybė paįvairinti savo rūbų spintos turinį.

Pigūs rūbai, ponių laimė, liaudiškai skudurynas…Vadinkim kaip tinkami, bet rezultatas bus vienas – tai yra tikrasis mūsų ekonomikos veidas. Sutikim, kad ne kiekvienas mūsų už naują prekę galim mokėti tiek, kiek parašyta jos etiketėje, o atėję į tokias parduotuves, galim laisviau jaustis kainų, beje, kartais ir kokybės atžvilgiu. O skudurynas sekmadieniais atokiame kaimelyje jau seniai yra tapęs tipiško lietuviško peizažo dalimi ir kaimo bendruomenės viešų susitikimų vieta. Žmonės kaime dar ne visiškai susvetimėję, viens kitą pažįsta, čia renkasi išėję iš bažnyčios, vaikštinėja, nebūtinai ką perka, jiems gal gana pasišnekučiuoti, kaimyniškai pabendrauti.

Tokia mano nuomonė.

Danutė