Categories
Lauros Karpavičiūtės dienoraštis Menas

Kūryba – būties atspindys

Ta įvairovė ir nuolatinė reiškinių kaita, kurią bando išreikšti mūsų veikalai, yra kūrybos grožio ir gėrio bedugnės versmės.“ (Petronėlė Orintaitė)
Ta įvairovė ir nuolatinė reiškinių kaita, kurią bando išreikšti mūsų veikalai, yra kūrybos grožio ir gėrio bedugnės versmės.“ (Petronėlė Orintaitė)

Dauguma žmonių užsiim tam tikra kūryba. Kiekvieną dieną, kartais net nesusimastydami mes vis ką nors padarome savaip ir unikaliai. Kūryba yra labai plati sąvoka. Šį kartą norėčiau atkreipti dėmesį į išeivijos rašytojos Petronėlės Orientaitės mintis šia tema.

,,Kūrinys gimsta, kai viduj sielos sultim sulydytas tūris iškyla sąmonėn kaip nauja ir prasminga vienovė – veikalas. Literatūros tikslas: liūdyti žmogiškos būties ir buities mūsų pasauly tiesą ir esmę. O kiekvienas opusas yra savitas, nepakartojamas. Kaip ir visi žmonės skirtingi – pažiūrom ir formom nėra ribų. Ta įvairovė ir nuolatinė reiškinių kaita, kurią bando išreikšti mūsų veikalai, yra kūrybos grožio ir gėrio bedugnės versmės.“ (Petronėlė Orintaitė)

Terminų žodyne pažvelgus į sąvoką „kūryba“ rasime keletą šio žodžio reikšmių:

1. kuriamasis darbas, kūrimas: meninė, techninė kūryba.

2. Kas sukurta: Donelaičio kūryba. Tautosaka yra liaudies kūryba.

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra

LAUKIMO ŠVENTĖ

Paskutinis Advento sekmadienis.

Uždegta paskutinė rausva žvakė ant Advento vainiko, reiškianti džiaugsmą.

Šis laikotarpis nuo senų laikų visiems buvo šventas, tuo pačiu susijęs su įvairiais prietarais. Iš tiesų paskutinieji metų mėnesiai – patys tamsiausi, o Adventas – tai pats niūriausias, pilnas netikrumo ir laukimo metas.

…baltučiu takučiu, su maišu ant pečių,

kailinėliais baltais vaikšto šaltis rytais,

vakarais ir dienom, šalto vėjo pėdom…

Juk taip nedaug liko iki didžiosios Metų šventės, kai visų bažnyčių varpai, skelbs džiaugsmingą Kalėdų rytą.

Nagi pasvajokim, kad jau daug prisnigo, kad brendam per pusnis Kalėdų link. Kaip gerai, kad iki šių dienų dar gyvas paprotys baigiantis metams grąžinti visas skolas, su visais susitaikyti, kiekvieno atsiprašyti. Taip apsišvarinama siela, ne tik kūnas ar tolimiausios namų kertelės.

Nurimę, atgavę dvasinę pusiausvyrą, sutiksime Kūčių vakarą, turbūt patį svarbiausią šeimos šventės vakarą. Tam vakarui į šeimą turėtų sugrįžti visi, kurie buvo išsibarstę per metus, kurie pamiršę kelią namo.

Tegul visi langai tą vakarą būna šviesūs. Nederėtų pamiršti ir vienišių – giminaičių, kaimynų ar draugų, kuriems likimas gal pašykštėjo šeimos laimės, balto Kūčių stalo. Tą vakarą neturėtų likti nuskriaustų ar nelaimingų. Tegul kalėdaičio laužymas sujungia susvetimėjusias mintis, tegul sušildo sugrubusias širdis. Juk Kalėdos – stebuklų metas, kai ir vanduo virsta vynu. Kūčių naktį baigiasi senas ir prasideda naujas ciklas. Tai nepaprasta akimirka, kai pildosi visi kalėdiniai palinkėjimai ir burtai. Tad tegul įvyksta stebuklas, tegul visi žmonės vienu metu tampa laimingi, jautrūs ir pakantūs vienas kitam. Tenuslenka juodon naktin melas, pavydas ir apgaulė.

Su nauja viltimi atsinaujinkime save naujam prasidedančių metų ratui, kilimui aukštyn, į saulę, į šviesą.

Padėkime ant Kūčių stalo grūdų. Simboliškai. Ir palinkėkime, kad tie grūdai sėkmingai sudygtų. Nebūtinai žemėje. Tegul jie sudaigoja mūsų mintyse ir mūsų širdyse. Gerumo ir atlaidumo daigais. To mums dar labai prireiks. Belaukdami Piemenėlių mišių pamąstykime apie trapią būtį šioje žemėje. Tik nuo mūsų pačių priklausys ar paslaptinga šventinė naktis mums taps dvasinio atsinaujinimo riba.

…štai jau krenta baltos snaigės,

tokios baltos tartum raidės…

su baltai baltu sniegu aš linkiu daug dovanų…

Visiems smagių, turtingų ir prasmingų artėjančių Šventų Kalėdų.

Danutė

Categories
Danutės dienoraštis Kultūra Visuomenė

VĖLINĖMS PRAĖJUS

Vėlinių dieną lankėme artimuosius Romainių kapinėse. Iš vakaro uždegtos žvakelės jau buvo sudegę, norėjom pakeisti naujomis. Prie vartų stoviniavo nedidelio ūgio tamsiaakis berniukas murzina, apskurusia striuke. Prie jo kojų viena ant kitos gulėjo patiestos kelios tamsžalės eglių šakos. Pagailo man to vaikio sušalusiom rankom, dar paklausiau iš kur jos, tos šakos, jis pirštu parodė, kad gyvena „va, tame name, kurio kieme didelės eglės auga“. Taip ir nupirkau porą šakų, nors kažkokių abejonių, tiesą sakant, buvo.

Bemąstant, kaip čia man gražiau sukomponuoti eglišakius, prie gretimos kapavietės priėjo pagyvenusi pora ir iškart ėmė aikčioti ir aimanuoti. Išties, geriau įsižiūrėjus, ant šviežiai supurento smėliuko matėsi įminti pėdsakai, gėlių vaza tuščia, moteris dar padejavo, kad ir žvakių nebeliko.

Nesmagu pasidarė. Nes nuojauta, kad eglišakiai gali būti vogti, tik sutvirtėjo. Kapinės – tokia vieta, kur ramybės, atrodo, niekas neturėtų drumsti, ypač tokią šventą dieną. Vietoj to, kad pastovėtum ramiai prie kapo, mintimis pabūtum su išėjusiais, gauni porciją nuodų širdžiai, sugadintą nuotaiką ne vienai dienai. Moteris aimanavo ne materialinę žalą patyrusi, tiek ten tos kelios žvakės tekainavę, bet didžiulę moralinę, nes pasijutusi pažeminta ir pati, ir artimųjų atminimas išniekintas. Ir, pasirodo, nebe pirmą kartą.

Kapinių vagys siausdavo ir seniau, bet dažniau tai būdavo degradavę asmenys, mėlynanosiai, kuriems trūkdavo pinigų papildomiems lašams. Iš tokių paprastai nieks nepirkdavo nei gėlių, nei perlydytų žvakių, dabar tokių „pardavėjų“ tarsi ir nebesimato. Tai ko žmonėms trūksta, kad vagia nuo kapų? Nejaugi nebeliko nieko švento. Ar ta slaptai nugvelbta žvake nušviesi kelią savo artimo vėlei, o gal pavogta chrizantema ruošiesi papuošti savo sąžinę?

Beje, apie gėles… Prieš pat Vėlines lankėmės nedidelėse kapinėse. Tylu, ramu, kapeliai sutvarkyti, kai kur žvakelės uždegtos, tikrai lankomi kapai. Teko praeiti pro neseną laidojimo vietą. Sukrauti vainikai, krepšeliai su gėlėmis. Viskas į vieną didelę kupetą, vėjo ištaršytą, lietaus permerktą, jau pūti pradėjusią. Plaikstosi nublukę užrašai, išvartyti vainikai, išbarstyti gėlių žiedai, gerokai apniokoti, išmindžioti gretimai esantys kapeliai. Gal būt artimieji dar gedi, o gal nėra tų artimųjų, gal dar kokios priežastys, kas žino…

Kada mes įsisąmoninsime, kad ne kilogramas gėlių ar du metrai vainiko rodo mūsų pagarbą išėjusiems Anapilin, kad ne didžiulis beprasmis, užtat labai brangus paminklas, užvožtas ant kapo, nulemia mūsų meilės reikšmingumą. O ir visas kičinis kapavietės puošimas – plastiko borteliai, skiriantys juodžemį nuo spalvotos skaldos užpildo, dar būtinai absurdiškos plastiko gėlės, nublukę ir metų metais nekeičiamos – kaip mes, gyvieji, supanašėjam ir subanalėjam, norėdami perspjauti patys save…

Gal geriau pasodinkim visžalį krūmą, tegul kuklų, bet jis niekuomet nebus nuvytęs. Uždekim kuklią žvakelę ne tik per didžiąsias šventes, kad kitiems parodyti, bet ir kas dieną kiekvienas sau širdyje. Ir pabūkim tylomis su tais, kurie niekad nesugrįš, pamąstykim apie būties trapumą, buvimo šioje žemėje laikinumą ir prasmę.

Gal būt tada ir kapų vagys atitoks, susipras…

Tokia mano nuomonė.

Danutė