Žymų Archyvai: brolis

Brolis su broliu

Gaila brolių. Skaitant naujienas apie brolius Numavičius ir jų turto dalybų ieškinių apimtis, pamatai, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyvena žmonės, gal net kaimynai. Vienas, pavyzdžiui, gyvena kruopų lygyje: skaičiuoja  kiek kokių kruopų galės įsigyti ateinančios savaitės bėgyje. Kitas, pranašesnis, gyvena duonos ir dešrų lygyje: mąsto, kad, tarkime, kitą savaitę galės sau leisti pasmaguriauti brangesne – ne kasdiene – vytinta dešra, kurios kilogramo kaina 30 ar net 40 Lt, ir galės sau leisti pasigardžiuoti ekologiškos, naminės duonos ketvertuku, kurio kaina ūkininkų turgelyje sieks tikrai ne mažiau 10 lt. Kitas, žiūrėk, jau kavinių ir restoranų aplinkoje gyvenąs. Pasiskaičiuoja savo pensus sąskaitoje ir mato, kad bus galimybė rytoj nueiti nebe į nusibodusias tinklines maitinimo vietas, tokias kaip Čili pica, Bernelių užeiga ar Delano (siūlančias greitai šildomą maistą iš pusfabrikačių), o apsilankyti tikrame itališko ar prancūziško maisto restorane ir paskanauti ne tik kokio nors patiekalo bet ir pasivaišinti kokybiško vyno taure. Dar kitam maisto problemos apskritai prapuolę. Jis savo uždarbį dėlioja planuodamas vykti jau nebe į Turkiją ar Rodo salą, o tyrinėja keliones į Tailandą, Tokiją ar San Paulą.

FOTOGRAFIJOS AMATAS

Man fotografija yra ganėtinai naujas dalykas. Pradėjau fotografuoti, nes pamaniau, jog iliustracijos šiek tiek praturtina ir pagyvina mūsų senjorų dienoraštį.

Anais laikais, kuomet visi fotografuodavo analoginiais – mechaniniais foto aparatais, manęs ši veikla nelabai traukė ir ja ypatingai nesidomėjau. Nors kartais tekdavo dalyvauti visame nuotraukų gamybos procese, nes mano brolis mėgėjiškai užsiimdavo šia veikla. Fotografuodavo šeimyną, gimines, keliones po tuometinę Tarybų sąjungą ar šiaip kokį įdomesnį vaizdelį fiksuodavo.

Na, ir kartais paprašydavo manęs pagelbėti toje paslaptingoje nuotraukų gaminimo eigoje. Visgi sudėtingas tai buvo užsiėmimas tais laikais. Reikėjo tikrai nemažai žinių ir įgūdžių. Lėšų taip pat. Be specialios įrangos irgi nieko nebūtų išėję: dėžutės ryškinti fotojuostoms, didintuvas, vonelės mirkyti nuotraukoms ir t.t.

Reikėdavo susipirkti įvairias chemines medžiagas. Pamenu tik keletą, tikrai naudodavom fiksažą ir ryškalus. Bet tikriausiai jų būdavo daugiau.

Kiekvienas nuotraukų gamybos etapas būdavo labai įtemptas ir reikalaujantis susikaupimo. Nepadaugint tirpalo koncentracijos, kuriame ryškinamos juostos, žinoti tiksliai kiek laiko reikia apšviesti fotopopierių su didintuvu, taip pat ne per ilgai mirkyti apšviestą popierių vėlgi specialiame skystyje, kuris užtvirtina atvaizdą ir t.t. Kiekvienas momentas būdavo atsakingas ir daromas labai kruopščiai. Pamenu, kiek daug kartų tiesiog nieko nesigaudavo. Tai fotografijos neryškios, tai labai šviesios, nekontrastingos. Kokybiškai pavykdavo padaryti vos vieną kitą nuotrauką. Gal todėl ir nelabai linkau prie šio amato, nes atrodydavo labai sudėtingas.

Dabar sau su skaitmeniniu paprastu aparatu fotografuoju ir iš kart keliu nuotraukas į kompiuterį bei dedu į draugauki.me. Tokiems senjorams kaip aš, tai iš ties didžiulis palengvinimas. Nors, beje, gaunu daug kritikos dėl savo nuotraukų, kurias Jūs matote šiame tinklapyje. Tai man sako, kad blykstė (blicas) atsispindi nuotraukoje, tai šviesos trūksta, tai vėl kas nors išlenda, ko aš nelabai pastebiu. Bet aš atsakau, jog mūsų tinklapis nėra fotoparoda, kad nuotraukos tarnauja daugiau kaip iliustracija ir papildomas dalykas, o ne kaip meno kūrinys, kuris turi būti atliktas preciziškai.

Bet tobulėti žinoma reikia ir visuomet džiaugiuosi sulaukęs kritikos. Ačiū visiems, kurie išsakote savo nuomonę!