Žymų Archyvai: boružė

Daržo kenkėjai

kenkejaiSodindami daržoves įdedam daug meilės, darbo ir pastangų, taigi norisi, užsiauginti sveiką ir gausų derlių. Deja daržoves mėgstame ne tik mes, bet ir įvairūs kenkėjai. Štai keletas jų rūšių ir kovojimo su jais būdai:

Amarai

Jie gali pasirodyti darže ant bet kurių augalų ir bet kuriuo metu. Čiulpia augalų sultis, išskiria saldžią lipnią medaus rasą, kuri užpildo lapų plyšelius, sudaro sąlygas grybui atsirasti, platina virusines ligas.

Apsaugos priemonės. Stiprius kietus augalo lapus dažnai pakanka apipurkšti stipria vandens srove. Gelbsti taip pat ir barstymas akmens dulkėmis ir kalkių milteliais bei purškimas nenuodingais kalio druskų tirpalais. Pupeles mažiau puls pupinis amaras, jeigu žydėjimo metu nupjausime ūglių viršūnes, anksti sėsime arba sodinsime išaugintus daigelius.

Daržovinės musės

Joms priskiriamos įvairios rūšys (kopūstinė, svogūninė, morkinė musė), kurios kenkia daržovėms. Daugiausia žalos daro šaknis graužiančios šių musių lervos.

Apsaugos priemonės. Augančius augalus uždengti nuo vabzdžių saugančiais tinklais. Nuo morkinės ir svogūninės musės galima apsiginti, augindami vienoje lysvėje svogūnus ir morkas (tą jau minėjau savo straipsnyje „Sėjomaina“), o kopūstinėms daržovėms ant šaknies kaklelio uždėti specialią apykaklę (parduodama specialiuose parduotuvėse), kuri neleidžia musėms padėti kiaušinėlių. Jokiu būdu netręšti dirvos šviežiu galvijų mėšlu.

Toliau skaityti Daržo kenkėjai

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!