Žymų Archyvai: bendrovė

PAŠTO PASLAUGOS

Visgi keistų dalykų yra mūsų valstybėje. Pavyzdžiui, pašto paslaugos. Ar žinote, kad be Lietuvos pašto niekas kitas mūsų respublikoje negali teikti laiškų surinkimo ir paskirstymo paslaugų? Taip, Lietuvos paštas yra monopolinė įstaiga ir pagal Lietuvos įstatymus tokią pat veiklą niekas kitas vykdyti negali. O jeigu pabandys, bus nubaustas. Įdomu, tiesa?

Reiškia kažkam naudinga šalyje, kad tam tikros verslo rūšys neturėtų konkurencijos ir veiktų niekieno neliečiamos. O juk galiausiai tai ant savo pečių juntame mes. Nėra konkurencijos – nėra naudos paslaugų vartotojams. Kokias kainas Lietuvos paštas pateikia tokias ir mokame. Be kalbų. Juk negali ateiti konkurentas ir pasiūlyti geresnes paslaugas ir be to mažesne kaina. Draudžia įstatymas.

Įvairios skubių siuntų tarnybos, kurjerių įmonės veikia, žinoma, Lietuvoje. Bet šios paslaugos griežtai skiriasi nuo tų, kurias teikia Lietuvos paštas. Esminis skirtumas, jog šios įmonės privalo laiškus ir siuntinius priimti iš kliento rankų ir pristatyti taip pat į rankas. Tačiau jeigu norėtų pastatyti pašto dėžutes greta Lietuvos pašto surinkimo punktų, į kurias žmonės patys galėtų pristatyti laiškus, įmonės būtų baudžiamos. Šią teisę turi tik vienintelė valstybės bendrovė.

Konkurencijos šioje srityje neturime. Todėl ir paslaugos teikiamos dažnai neprofesionaliai ir nešiuolaikiškai. Kiek kartų atvykęs į Kauno centrinį paštą turėjau po valandą ir daugiau laukti, kad išsiųsčiau smulkų siuntinį. Sykį atstovėjus gerą laiko tarpą eilėje buvo pranešta, kad aptarnaujantis žmogus dabar padarys pertrauką ir eis pietauti. Visas eilės galas turėjo pereiti prie kito langelio ir stovėti nežinia kiek toliau. Prie to pačio langelio grūdasi ir mokantys mokesčius už komunalines paslaugas ir siunčiantys laiškus. Štai tokie monopolizmo „pliusai“.

Tačiau laiškus vis vien norisi rašyti. Visada maloniau gauti tikrą ant popieriaus žmogaus ranka parašytą ir įdėtą į voką laišką. Tokį su daugybe antspaudų, pašto ženklais, sunkiai perskaitomu atgaliniu adresatu, aplankstytais kampais, mačiusį šilto ir šalto. Savo istoriją sukūrusį laišką.

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!