Žymų Archyvai: bėda

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė