Žymų Archyvai: automobilis

TARP VILNIAUS IR KAUNO

Gerbiamas Gintautai, jūs palietėte temą, kurioje aš jaučiuosi kaip žuvis vandenyje… Trisdešimt dveji metai šitoj sistemoj sukuosi…

Bet norėjau parašyti ne apie tai. Tiesiog man labai patinka šis pirmasis Lietuvos greitkelis… Truputis statistikos niekam nepakenks: šiuo metu Lietuvoje yra jau 18 magistralinių kelių. Pats pirmasis ir ilgiausias iš jų yra kelias Vilnius-Kaunas-Klaipėda. Kaip tik prieš porą savaičių sukako 38 metai nuo pirmojo ruožo Vilnius – Kaunas atidarymo. Kitas, dvigubai ilgesnis ruožas nuo Kauno iki Klaipėdos buvo atidarytas žymiai vėliau. Visos magistralės ilgis 311,40 km, šalies teritorijoje žymimas ženklu A1, sutampantis su europiniais keliais, todėl ir tvarkomas europietiškai – perklojamos kelio dangos, vis daugiau kilometrų apšviečiama. Beje, prieš dešimtmetį man teko važiuoti per Belgijos teritoriją. Važiavom naktį, kelias driekėsi miškais, šalia nebuvo gyvenviečių, tačiau jau tada žvilgsnį traukė tvarkingos tinklo tvoros nuo laukinių gyvūnų ir nepaprastai ryškus apšvietimas. Na, o reklaminiai stendai pakelėse – įprasti dalykai ir kitose valstybėse. Gal reikėtų žvilgsniu atsirinkti, kas mums priimtina, o kas ne. Mane gal labiau ne tai trikdo, gal būt labiau norėčiau, kad kelyje, sakykim, radijas informuotų apie eismo sąlygų sudėtingumą, apie kamščius, avarijas ir panašiai.

Gal labai stipriai nereaguokim į visokius neigiamus pakelių reiškinius, jei tik pavyktų pagauti ir prilaikyti gerą orą už uodegytės, siūlau visai linksmai pasivažinėti tą 100 km iki Vilniaus ir pažadu, kad tikrai neprailgs, tuo labiau, kad greitis čia, jei netrukdo remonto darbai, leidžiamas nemažas.

Ir taip, išsukam į magistralę, iš abiejų pusių apsėtą žaluma, pravažiuojam Neveronis, kairėje lieka Karčiupis, aptupdytas didžiuliais sodų masyvais ir netrukus prieš akis atsiveria Kauno marių platybės. Kauno marios – didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje. Marių plotas – 63,5 km², giliausioje vietoje – 24,6 m. Kad suformuoti marias, 1959 metų vasarą buvo iškeldintos 45 gyvenvietės, užtvenktas Nemunas. Šį vandens plotą nuo seno pamėgo žvejai, Grabučiškių miškuose savo punktų ieško orientacininkai, nuo magistralės galima įvažiuoti į aikštelę ant marių kranto, kur atvažiuoja vestuvininkų palydos. Bet mums dar anksti ilsėtis, važiuojam toliau, nes jau ranka pasiekiamos Rumšiškės – miestelis, seniūnijos centras, įsikūręs Kauno marių pakrantėje, išgarsėjęs liaudies amatų muziejumi po atviru dangumi, unikalus žiemos iš kiemo varymo švente per Užgavėnes. Iš senųjų Rumšiškių, palaidotų Kauno marių dugne, liko tik bažnyčios fragmentai. Dar Rumšiškėse aplankome poeto Jono Aisčio kūrybos muziejų bei kapą ir vėl išvažiuojam į magistralę. Netrukus posūkis į Kaišiadoris, kurie gali didžiuotis katedra ir kilmingu savo pavadinimu. Kai kurie šaltiniai teigia, kad miesto vardas kilęs nuo XVI amžiuje čia gyvenusio kilmingo totoriaus, vardu Chaišadaras, ilgainiui gyvenvietė įgavusi Kaišiadorių pavadinimą. Ties Antakalniu, karo metais sudegintu ir vėl atstatytu, kelias lenda po viaduku, kuriuo nuvingiuoja kita atšaka Merkinės link. Į Dzūkiją važiuosim kitą kartą, o dabar užsukim į Žiežmarius. Tai mažas, bet labai jaukus miesteliukas, smagu pamankštinti kojas įdomiai iškraipytom gatvelėm. Šalia senos neogotikinio stiliaus Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčios, kurios bokštas matosi iš bet kurios miestelio vietos, stovi 1932 metais statytas, nugriautas ir vėl atstatytas paminklas Laisvei. Išalkę galim užsukti į vietinę užeigą skanios kavos. Jei dar nepavargom, Bačkonyse galėsim susirasti Oginskio rūmus, užlipti ant piliakalnio ir vėl į kelią, nes jau iš tolo matomi Elektrėnai ir iki Vilniaus belieka apie 40 kilometrų. Šiame palyginti jauname mieste vasarą verta aplankyti atrakcionų parką. O šaltuoju metų laiku važiuojam į Vievį, kuris išsiplėtęs abipus magistralės, be abejo, žymus savo paukštynu ir kelių muziejumi. Va čia tai vertėtų palikti daugiau dėmesio. Muziejus atvėrė duris minint magistralės 25-ąsias metines. Muziejuje surinkti eksponatai iš kelių istorijos, tiltų ir viadukų maketai, įvairūs įrankiai, kelių mašinos ir agregatai, kelio ženklai, gausybė senų nuotraukų, žemėlapių, knygų, statybinių medžiagų, uolienų, mineralų, tikrai nepasigailėsim užsukę.

Dar pakeliui mums lieka pravažiuoti pramonines Grigiškes, bet tai jau kaip ir Vilniaus priemiestis. Manau, kad visiškai neprailgo mūsų kelionė. Gal vertėjo pabandyti…

Dar pabaigai žiaurios informacijos. Istorijos šaltiniai teigia, kad pirmasis eismo ivykis užfiksuotas 1896 metais Londone. Jo metu buvo partrenkta ir mirtinai sužalota pėsčioji, nors automobilis važiavo apie 10 km/val greičiu. Vienas pirmųjų eismo įvykių Lietuvoje įvyko 1908 metų rudenį Vilniuje. Katedros aikštėje automobilis užvažiavo ant vežiko Nr. 617 ir stipriai sužeidė arklį bei sulaužė vežimą.

Tai tokios tokelės…

Danutė

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!