Žymų Archyvai: Austrija

TILTAS KAUNE, GAISRAI, EISMO AVARIJOS…

Iš ties nekaip prasidėjo naujieji, 2009-ieji, metai. Visa virtinė nelaimių ir problemų pasipylė Lietuvoje ir pasaulyje. Jautis nuo pat pirmųjų dienų ėmė badytis ir rodyti savo ragus.

Viena iš didžiausių nelaimių įvyko Kaune, kur sulūžo tilto ties Kleboniškiu konstrukcijos. Per šį tiltą eina automagistralės Vilnius – Klaipėda dalis. Galime tik įsivaizduoti, kiek laiko vairuotojams teko praleisti spūstyse, sugedus tiltui, ir taip sunkiomis eismo sąlygomis.

Sulaukėme tikrai gausaus sniego, kuris, deja, atnešė ir daug problemų. Skaudžiausia nelaimė įvyko vakar prie Panevėžio, ties posūkiu į Upytę. Atvykusi į eismo įvykį ugniagesių mašina nučiuožė nuo kelio ir mirtinai prispaugė keletą greitosios medicinos pagalbos darbuotojų. Iš viso šioje avarijoje žuvo net keturi žmonės.

Padaugėjo ir gaisrų. Vieno besibaigiančio gaisro liudininku buvau ir pats, važiuodamas anksti ryte Aleksoto kalnu. Prasidedančioje kalno papėdėje buvo smarkiai apdegusi keletos namų virtinė. Keletos žmonių gyvybė yra kritinėje būklėje.

Gaisrų tokiu metu laiku apskritai padaugėja. Nes žmonės daugiau būna namuose, šildosi įvairiais nevisada kokybiškais prietaisais, rūko lovose ir pan.

Krizės metu labai jau neigiamai nuteikia kasdien girdimos naujienos apie mūsų valdžios į kairę ir į dešinę dalinamas premijas darbuotojams. Tai jau padarė Vilniaus miesto savivaldybė, Valstybinė sienos apsaugos tarnyba (VSAT), Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas, skyręs papildomus priedus kanceliarijos darbuotojams, Krašto apsaugos ministerija su ministru Oleka priešakyje ir t.t. O ką manote apie teisėjų atlyginimų įstatymą, kuris numatė kelią išmokėti tūkstantinius priedus teisėjams metų pabaigoje „už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose“?

Tarptautinėje plotmėje dar „sunkesnės“ problemos: Rusija nutraukė dujų tiekimą daliai Europos. Konfliktas prasidėjo nesusikalbant Rusijos „Gazprom“ ir Ukrainos (per kurią eina tranzitinis dujotiekis į daugumą Europos šalių) „Naftogaz Ukrainy“. Kaip teigiama žiniasklaidoje, šalys kaltina viena kitą ir aiškaus atsakymo nėra. Tad, ypač keistai atrodo mūsų politikų išvados, kad Lietuvai nerimauti nėra ko, dujos tiekiamos ir tiekimas nesustos. Ar galima Lietuvą lyginti su Austrija, Rumunija, Slovakija, Slovėnija, Kroatija, Čekija, kurios jau negauna dujų? Kuo Lietuva geresnė? Tas žodis „politikai“ Lietuvoje greitai praras bet kokią prasmę.

Surašiau viską į vieną vietą su viltimi, kad tai greičiau užsimirš. Valstybinių ir tarptautinių problemų neišspręsime, tačiau pasistenkime būti atidesni keliuose ir namuose.

SENJORAI

Kažkodėl, kai pagalvoju apie pagyvenusius žmones, atmintyje iškyla Alpių papėdėje mažo miestelio kavinėje matytas vaizdas: du senukai, pasiramsčiuodami lazdelėmis ir įsikibę viens kitam parankėn, atėjo išgerti kavos. Mažytis, švarutis miestelis, prigludęs prie kalnų, išblizgintom siaurom gatvelėm su baltais nameliukais ir ta skrybėlėtų senjorų pora, oriai sėdinti kavinės terasoje – vaizdas, širdį pakutenantis iki graudulingo gerumo, išliko ilgam.

Panašius, išdidžiai orius senjorus teko matyti ir triukšmingoje Italijoje, ir turtingoje Austrijoje, ir snieguotoje Norvegijoje. Sunkiai dirbę ir sulaukę garbaus amžiaus, senjorai noriai įžengia į šį gyvenimo tarpsnį, nes tik jame gali atsipalaiduoti, pailsėti, pakeliauti, jie gali laiką skirti TIK SAU. O ir valstybė nepamiršta savo žmonių, kurių sunkaus darbo dėka buvo pasiektas esamas šalies pragyvenimo lygis – atsidėkodama jiems, užtikrina sočią bei laimingą senatvę. Deramai ir pagarbiai.

Nieko nebestebina plačiai besišypsantys aštuoniasdešimčiai žilaplaukiai, važinėjantys automobiliais, kalbantys mobiliaisiais, naršantys internete. Išsivysčiusiose valstybėse tai yra įprasti akiai vaizdai. Viename Italijos viešbutyje teko susidurti su amerikiečių senjorų grupe, kurie keliavo pėsčiomis, su kuprinėmis. Aišku, jėgos – nebe jaunystės, maršrutas parinktas pagal jų norus ir galimybes, tačiau reikėjo pamatyti, kokie jie buvo laimingi, sukritę viešbučio vestibiulyje ant minkštasuolio, pavargę, bet linksmai klegėdami, vis pasišaipydami iš savęs, atseit, jie tokie jauni, o jiems liepiama sėdėti ir ilsėtis. O kaip noriai jie kitą rytą vėl veržėsi į kelionę!

Kai po pasaulį paklajoji, pamatai įvairių žmonių, bet artimiausi ir geriausiai pažįstami tie, kurie šalia, su kuriais bendrauji, su kuriais susiduri kiekviename gyvenimo žingsnyje.

Iš tiesų – kas yra senjoras Lietuvoje?

Aš – miestietė, gimusi ir augusi tarp mūro ir asfalto, tačiau kaimą mačiau ne tik nuotraukose. Iš prisiminimų stalčiaus galiu iškelti senelių vienkiemį, kuriame prabėgdavo visos vaikystės vasaros. Žmonės ten daug ir sunkiai dirbo. Nuo tamsos lig tamsos. Tuometinis kolūkis Lietuvos pakraštyje technikos ypatingai neturėjo, atlyginimas dažniausiai apsiribodavo maišais grūdų ar miltų, kažkokį pinigėlį močiutė sugebėdavo susikurpti iš gaunamo pieno ar daržovių. Dar prisimenu kaip su tėvais, dėdėm ir tetom važiuodavom kasti durpių žiemai. Vieni kasdavo ir pildavo į specialią formą, kitiems tekdavo minti. Žinoma, kaip apsieis be mano pagalbos – išsitapnodavau iki ausų… Močiutė, senelio padedama, kirpdavo avis, tai aš bliaudavau kartu su avyte, matydama jos ašarotas akis. Paskui mama verpdavo tą iškarštą vilną, megzdavo šiltas kojines, megztinius. Mus maitino ir rengė nuosavas ūkis – karvės, kiaulės, avys. Bet tik tai dienai, apie jokius taupymo procesus senatvei tada niekas nedrįsdavo nei pasvajoti.

Su laiku jaunimas iš to kaimo išsilakstė į miestus ir šiandien, praėjus vos ne pusšimčiui metų, situacija menkai tepasikeitusi. Valdžios ir Dievo užmiršti žmonės atokiuose vienkiemiuose murkdosi savo gyvenimuose kaip kas išmano, kaip kas sugeba. Menkas pensijas gaunantys, ligų surakinti, artimųjų neturintys arba retai lankomi dėl menkai pravažiuojamų kelių. Kai liga visai atima jėgas, vaikai, jei padoriai užauginti, susirenka senolius pas save, į miestą, suklypusias trobas palikdami likimo valiai. Graudu matyti susmegusį, stogo šlaitu žemę remiantį namelį, kuriame išties ne viena karta užaugo, žmonės gyveno ir mylėjo, krykštavo vaikai.

Kai tetai papasakojau apie matytas senjores, kurios, gražiai apsirėdę, susitinka kavinėje ir dar tirolietiškas dainas uždainuoja, tai toji tik rankom lyg sparnais suplasnojo. Taip, ištisiniu skauduliu pavirtusiam, su ramentais vos ne vos judančiam žmogui toks pasakojimas nuskambėjo kaip patyčios.

Širdį spaudžia matant, kad gyvenimo kelias, daugiau ar mažiau visiems vienodai prasidėjęs, labai jau nevienodai vinguriuoja nuo kalno…

Bet tai tik mano nuomonė.

Danutė

“MAŽOS MAŠINĖLĖS”

Turėjau aš per savo ilgą gyvenimą pačių įvairiausių automobilių. Nebuvau verslininkas, tad jų nekeičiau itin dažnai, tačiau visgi per šešiasdešimtį metų manasis mašinų parkas suskaičiavo šešis skirtingus modelius. Taip išeina, kad jeigu pradėjau važinėti maždaug sulaukęs dvidešimties, tai vidutiniškai vienas automobilis man tarnavo 6-7 metus.

Tačiau įvertinus tai, kad savo pirmuoju automobiliu „Žiguliais“ važinėjau apie 15 metų, tai kitų mašinų eksploatacija gaunasi gerokai trumpesnė. Ko gero, senasis Žiguliukas ir bus pats įsimintiniausias. Nežinau, ar laikas nugludino, ar iš tikrųjų taip buvo viskas gerai su šiais automobiliais, kad nieko ypatingai blogo negaliu prisiminti. Čia tikriausiai galioja taisyklė, kad senas daiktas, yra geras daiktas. O dar nostalgija prisideda. Tvirtos buvo mašinos ir ilgaamžės. Sunku buvo įsigyti, bet įsigijęs turėjai ilgam. Mes irgi ilgai prisiminėm su žmona tą dieną, kuomet reikėjo važiuoti į tų laikų „saloną“ ir išsirinkti mūsų pirmojo modelio „Žigulių“ spalvą.

Vėliau prasidėjo intesyvesnis automobilių keitimas, kurį diktavo mūsų šalies ekonominė situacija. Labai greitai stojosi ant kojų „sėkmingai“ veikiančios privačios įmonės, kurios pagal vakarietišką verslo modelį ėmė dalinti darbuotojams pusiau nuosavus pusiau bendrovei priklausančias mašinas. Na, ir mūsų firma parūpino netgi kelionę į Austriją patiems darbuotojams turguose išsirinkti nenaujas transporto priemones.

Pirmoji mano tikra užsienietiška mašina buvo antros kartos Volkswagen Golf, kurią pats ir parsivariau iš Austrijos. Na, tikrai tuo metu tai buvo mažas stebuklas: automatiniai langai, automatinė pavarų dėžė ir t.t. Žodžiu, mano modelyje buvo pagerinta komplektacija. Ji ir pradėjo neužilgo byrėti. Ir problemos ėmė lysti viena po kitos. Tačiau golfuko prisiminimas visvien išliko kažkoks  teigiamas. Galbūt dėl to, kad tai buvo pirmoji mano mandra mašina.

Po to buvo staigus svaiginantis šuolis mano mašinų parko tobulėjimo prasme. Bendrovė, kurioje dirbau išdalino naujut naujutėles mašinas! Golfą turėjau atiduoti ir vietoj jo gavau tais pačiais 1992 metais pasirodžiusį… Renault Twingo. Tegu nesupyksta šios mašinos fanai, tačiau mano manymu, tai greičiau žaislas nei rimta transporto priemonė. Nors, beje, pirmą ir vienintelį kartą savo gyvenime patyriau, ką reiškia žmonių dėmesys. Kuomet važiuodavome Kauno gatvėse, nebūdavo abejingų. Visi grežiodavosi į palengva riedančią simpatišką miniatiūrinę boružę.

Firma greit subyrėjo, kaip ir įprasta tiems laikams, Twingo pardavė ir štai pagaliau teko rinktis kažkokius ratus pačiam. Labai nusisekė su Ford Sierra hačbeku, kuris buvo itin patvarus, stabilus ir patikimas. Ko gero, labiausiai man patikusi mašina iš visų turėtų. Maniau, jog ir suvažinėjęs ją, pirksiu kažką iš Ford‘ų. Tačiau nelabai „įkasdavau“ naujesnių modelių kainos. Priešingai gavosi su 1988 m. Opel Vectra A sedanu. Nemanau, kad Opel‘iai blogi automobiliai, tiesiog greičiausiai manasis kažkoks brokuotas buvo. Gedo viskas kas tik galėjo: greičių dėžė, variklis, važiuoklė byrėjo, vairas ir t.t. Su kiekviena diena ateidavo ir naujas gedimas.

Šiuo metu vairuoju ir kolkas tikrai džiaugiuosi Peugeot 406‘u. Tai 1999 metų universalas. Kuo ilgiau naudoju šį automobilį, tuo daugiau sužinau, apie šių mašinų patikimumą ir patvarumą. Retas serviso specialistas randa kokių nors priekabių prie šio prancūzų gaminio. Taip kad, turėkite tai omenyje, kai rinksitės sau automobilį. Gero kelio ir kuo mažiau rūpesčių su Jūsų  kasdieniais pagalbininkais!