Žymų Archyvai: ašaros

GEROS DIENOS!

geros-dienosVakar į savo elektroninį paštą gavau laišką. Daug ir įvairių laiškų kasdien praeina prieš akis, vienus įvertinu kaip darbinius ir pasistengiu kuo greičiau atsikratyti, kitus skaitydama nusišypsau, nes jie primena ką nors malonaus, o šitas privertė susimąstyti. Laiškas labai ilgas, labai įdomus, iliustruotas spalvingomis nuotraukomis…pasistengsiu glaustai papasakoti jo turinį.

Gyvenime nieko nėra be priežasties… Įsivaizduokite – vieną dieną pabundame ir randame šalia lovos dovaną – gražiai supakuotą dėžutę, perrištą spalvotais kaspinėliais. Iš karto puolame atidaryti, suplėšome popierių, nes labai įdomu: kas gi viduje?! O gal ten visiškai nereikalingas daiktas, kuris mums visai netiks ir nepatiks… Žinoma, ilgus metus stumdysime tą dovaną, dėliosime iš vietos į vietą arba iškart perdovanosime kažkam kitam ir pamiršime apie jos egzistavimą visam laikui.

Tačiau jei sekantį rytą ir vėl rastume padėtą naują dovaną? Vėl smalsiai apžiūrinėtume, skubiai atidarytume, vedami minties, kad tai kažkas gražaus, gal smulkmena, bet labai praturtinanti mūsų gyvenimą. Kažkas iš labai toli, iš nostalgija dvelkiančios praeities, seniai galvojome apie tai. Gal verta buvo paskubėti?

O gal tai paprasta kvapni gėlytė, nes kažkas žino, kad būtent tai mėgstame…Žinoma nustebsime ir ilgai galvosime, kaip kažkas galėjo žinoti, kas mums tikrai patinka ar reikalinga… Kas mus prisiminė…

Kai dovana atsiranda kiekvieną dieną, pradedame jos nebesureikšminti, nebeįsiminti, tiesiog net nebepastebėti…

Kasdien, kai pabundame, gauname naują dovaną, atsiųstą kiekvienam iš mūsų. Tai – nauja diena, kurią galime nugyventi patys taip, kaip tik norime!

Kartais tai diena, kupina liūdesio, nusivylimo, ašarų, kad negalima kažko pakeisti pagal kiekvieno norą, atitaisyti kvailų klaidų, sugrąžinti nelaiku ir nevietoj išsprūdusio pikto žodžio, blogo poelgio. Tačiau kita diena atsiunčiama džiaugsminga, pilna gerų naujienų, laimėjimų, malonių ir gal netikėtų staigmenų…

Svarbiausia tai, kad kiekvieną dieną, kol miegame, mums su didžiule meile supakuojama nauja dovanėlė. Auštančiam rytui! Nesvarbu, kokia ji, bet pateikiama gražiai supakuota. Ir tik nuo kiekvieno – tavęs, manęs, mūsų visų – nusiteikimo priklausys, kaip ji šį rytą bus išpakuota, kaip mes ją priimsime, kokia ji šiandieną mums reikalingesnė.

Ne visada yra tai, ko laukiame ar norime…Tačiau visada, kasdien ir kasdien, mums siunčiama tai, kas geriausia, kas reikalingiausia ir tai, ko esame verti.

Išpakuokime savo DOVANĄ kasdien. Iš pradžių padėkokime tam, kas ją siunčia, nesvarbu ką rasime paketo viduje. Jeigu negavome šiandien to, ko laukėme, tikėkimės ir laukime rytoj… Rytojaus rytą sutikime su dar didesne meile, viltimis ir svajonėmis, nes bet kuriuo metu tai, kartu su siuntėjo planais, mums bus pasiūlyta kaip dienos dovana.

Mums duodama ne tai, ko mes norim, bet tai, kas mums reikalingiausia. Džiaukimės šia dovana kiekvieną dieną! Pasistenkime, kad ši diena spinduliuotų aplinkui taika, meile ir supratimu kiek daug dar visko turėsime išmokti ir padaryti! Tik tada suprasim laiko vertę ir įprasminsim save užsimotuose darbuose.

Linkiu visiems sėkmingos dienos ir gerų būsimųjų dovanų!

Danutė

ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

1988 metų  rudenį jau pakankamai didelė dalis  lietuvių buvo dvasiniame tautiniame pakilime. Dalis žmonių jau buvo susipažinę su Šapokos parašyta Lietuvos istorija. Pradėjau domėtis, klausinėti jaunimo ir vyresniojo amžiaus žmonių apie tai, kas ir kaip prisimena mūsų Tautai itin svarbią istorinę datą – Vasario 16 – tąją. Mano liūdesiui, nedaug atsirado, kurie žinojo ir matė, kaip toji data būdavo švenčiama. Tas reiškinys paskatino, kad jau pats laikas vėl pradėti švęsti, propaguoti lietuvio sielai brangią datą.

Parašiau šventės programą, supažindinau keletą tautiškai nusiteikusių, inteligentiškai mąstančių inžinierių  (dauguma jų dar – gyvųjų tarpe). Visi jie tą idėją entuziastingai palaikė ir pažadėjo prisidėti prie šventės organizavimo. Parinkau keletą lietuviškų patriotiškų dainų, pasiskolinau su lietuvišku šriftu rašomąją mašinėlę, atspausdinau šešis egzempliorius per kopirką. Perrašiau tiek pat egzempliorių V. Kudirkos tautinės giesmės. Anuo metu Šiaulių inžinierių namų vadovu dirbo inteligentiškas, tautiškai nusiteikęs žmogus – Vaclovas Vingras. Su tuo sumanymu ir paruoštą programa supažindinau V. Vingrą.  Mūsų džiaugsmui, gavau atsakymą, kad galėsim surengti šios istorinės datos minėjimą Šiaulių inžinierių namų mažojoje salėje.

Toliau skaityti ATGIMSTANTI VASARIO 16-OJI

GYVENIMO SKIEPAI

Lietuva sensta.

Aš ne išsigandusi, tiesiog konstatuoju faktą.

Jaunieji lietuvaičiai, baigę mokslus arba jų net nepradėję, išlekia į užsienius, ten, žiūrėk, susiranda sau antrąsias puses ir nebegrįžta. Vidutinio amžiaus žmonės plėšosi, ardosi, kad išlaikyti save ir dar nepilnamečius šeimos narius, o senieji tėvai lieka vieni ir vieniši. Gerai, dar jeigu poroje, tai gali viens į kitą pasiramsčiuodami žingsniuoti sau palengva saulėlydžio link. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad likimas per anksti išskiria, nepadeda nei reikalingi vaistai, nei maldos ar prašymai. Likę vieni, be atramos, senoliai pasijunta labai vieniši, uždaro save tarsi į kiautą, nenumaldomai greitai dar labiau pasensta, ypač sunkiai sekasi vyrams. Jiems sunkiau yra įkandami valgio ruošimo mokslai, ne visi savarankiškai gali pasirinkti rūbus, išsiskalbti, galiausiai atsiranda nenoras prisižiūrėti save ir savo aplinką, viską užgožia abejingumas, pereinantis į depresiją. O dar prisideda visos kitos senatvės ligos, tame tarpe ir Alzhaimerio.

Gera toje šeimoje, kur nuo pat pradžių buvo meilė ir supratimas, kur vaikai buvo išmokyti gerbti vyresniuosius, padėti nelaimėje. Tokioje šeimoje senolis nebus paliktas likimo valiai, juo pasirūpins artimieji. Nors ir artimiesiems, turintiems Alzhaimerio liga sergantįjį, patikėkit, ne pyragai. Slaugiau ir aš tokį ligonį, užgriuvo šita bėda kaip juodas debesis netikėtai, norėjau mesti darbą, ačiū Dievui, atsirado protingesnių tą akimirką giminaičių, kurie atkalbėjo mane nuo tokio žingsnio. Darbingo amžiaus žmonėms netekti darbo šiandien reikštų pasmerkti savo šeimą. Supratau, kad negaliu sau to leisti. Dabar, atsigręžusi atgal į poros metų senumo įvykius, tik nusijuokiu ir numoju ranka – nei čia sunku buvo, nei ką. O buvo tikrai visko – ir bemiegių naktų, ir ašarų, didelio ir kantraus mokslo slaugyti. Laimei, visur susidūriau su gerais, nuoširdžiais, pasiaukojančiais žmonėmis, kurie geranoriškai man padėjo.

Labiausiai gaila tų vienišių, kurie neturi į ką atsiremti. Ligos ar gyvenimo suriesti, jie gali pasikliauti tik savimi, o kai nelieka ir to, paskutinė viltis – geraširdžiai kaimynai, bet ir jie ne visagaliai. Valstybė išskiria vieną dieną metuose – spalio 1-ąją. Tai Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Kai kurie didžiųjų miestų restoranai pakviečia senjorus arbatos ar kavos puodeliui, tačiau senyvo amžiaus žmonės gyvena ir priemiestyje, ir atokiame kaime. Kelionė į miesto restoraną dėl nemokamo kavos puodelio? Hm… kažin, abejoju… Viešbutis Palangoje pavasarį ir rudenį siūlo senjorams prašmatnų gyvenimą vienai parai, dviems ar kiek kišenė leidžia… Bankai turi lojalumo programas savo klientams senjorams. Tiesa, dar reklamuojama vakcina nuo gripo – nemokamai skiepijami gyvenantys globos ir slaugos namuose. Pristato vakciną ir į poliklinikas, tačiau nemokamai kviečia skiepytis tik nuo 65 metų. Na, o jei, gerbiamasis, tau tiek dar nėra, tai, nors ir esi senjoras, bet nepriklausai gripo komplikacijų rizikos grupei. Va taip.

Vis labiau vėsta orai, vakarais norisi įsisupti į šiltą pledą ir jaukiai tūnoti kur nors kamputyje, nes jei tik nepasisaugosi, būtinai tas pasalūnas gripas užpuls…

Taigi, šilčiau apsirenkim, kiek leidžia galimybės pabūkim gryname ore, truputį pasivaikščiokim, bent jau pro sutiktą kaimyną nepraeikim tylomis, gal ir jis vienišius, pakalbinkim, paplepėkim, va ir šilčiau bus, o gal nuspręsim arbatos namie išsivirti, ne tos, valdiškos, o žolelių, skaniai kvepiančių vasaros pievomis. Gal patys ir rinkome?

Tokia mano nuomonė.

Danutė