Žymų Archyvai: aplinka

SOCIALINĖ ATSAKOMYBĖ

socialine-atsakomybe„Socialinės atsakomybės“ samprata dažniausiai siejama su verslu ir jo požiūriu į socialinę aplinką, kurioje šis verslas veikia. Jeigu įmonė greta savo pagrindinės veiklos įgyvendina įvairias visuomenines idėjas, kurios paprastai neturi finansinės grąžos, o yra nukreiptos į savanorišką įvairių sričių tobulinimą ir gerinimą, tokia įmonė vadinama socialiai atsakinga. Tačiau verslas nėra išrinktasis būti atsakingu žmonių ir pasaulio atžvilgiu.

Aš manau, kad socialiai atsakingu turėtų būti kiekvienas šiuolaikinis žmogus.  Kadangi pasaulis nuolat didėja žmonių skaičiaus prasme, tai reiškia, kad nuolat auga ir spręstinų problemų skaičius. Taip pat intensyviai plečiasi ir žmonių ratas, kurie patiria šias problemas. Tai reiškia, kad kiekvieno iš mūsų artimiausioje aplinkoje nuolat daugėja tokių žmonių, kuriems reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. Todėl vien verslas, valstybinės įstaigos, tarptautinės organizacijos tampa nepajėgios spręsti kiekvieno žmogaus situaciją.

Ko galime tikėtis? Socialiai atsakingu turėtų tapti kiekvienas žmogus. Žinoma, toks žmogus, kuriam svarbi aplinkos, kurioje jis gyvena, kokybė. Tai nėra ir negali būti prievartinė būsena. Socialinė atsakomybė yra savanoriška nuostata ir  savanoriška asmeninės pasaulėžiūros kategorija. Todėl pati geriausia socialinė parama, atsakomybė ar labdara geriausius vaisius duoda tuomet, kai jos forma yra ne organizacinė, ne dokumentais aprašyta, ne specialiomis priemonėmis įgyvendinama, tačiau paprasto žmogaus akimi pamatyta ir čia pat betarpiškai išspręsta problema. Be abejo, dažnai ne viskas taip paprasta, reikia daugiau įgūdžių, žinių ir laiko. Tačiau daugumą problemų galima spręsti čia ir dabar.

Taigi, nedidelė draugauki.me kūrėjų grupė tinklapio draugams nori pranešti vieną svarbią naujieną: ši svetainė buvo tik viena iš daugelio tų atsitiktinių idėjų, kuriai buvo lemta užaugti ir pritraukti daugybę įvairiapusių vertybių, kurias sunešė skaitytojai ir aktyvūs dalyviai. Šios vertybės paskui save atvedė ir naujus klausimus, naujas dvejones, naujas diskusijas ir, be abejo, naujas mintis. Pamanėme, kad galime padaryti kažką daugiau – nors maža dalimi prisidėti prie įdomesnio, kūrybiškesnio ir lengvesnio pagyvenusių ir neįgalių žmonių gyvenimo Lietuvoje. Todėl nutarėme šią veiklą vykdyti šiek tiek skaidriau ir profesionaliau – įkūrėme viešąją įstaigą, kurios pavadinimas glaudžiai siejasi su šio straipsnio tema: „Socialinės atsakomybės projektai“. Sumanymas paprastas – viešosios įstaigos statusas leidžia kreiptis dėl finansinės paramos į įvairius fondus ir organizacijas. Kadangi nuo 2008 m. rugpjūčio 1-os dienos veiklą vykdėme ir tebevykdome vien savo lėšomis, jų klausimas tęsiant draugauki.me tampa vis aktualesnis. O jeigu lydės sėkmė, tikimės, jog galėsime ne tik sėkmingai toliau užsiimti šios svetainės kūryba, bet ir ją išplėsti papildant įvairiomis naujomis galimybėmis. O jeigu būsime tikrais laimės kūdikiais – senjorais, žengsime ne vien elektroniniais interneto keliais.

Kaip visuomet, tikimės Jūsų palaikymo ir supratimo. Kiekvienoje pradžioje tvyro įtartina nežinia, kurią sklaido laikas ir žmonės.

Gintautas

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė