Žymų Archyvai: anūkai

INTERNETO GALIA

Virtualioji erdvė įsiveržė į mūsų gyvenimą kaip gaivaus oro gurkšnis ištroškusiems naujų žinių, naujo pažinimo. Šiandien pavarčius interneto puslapius, galime sužinoti, ką rašo Amerikos laikraščiai apie naujai išrinktą prezidentą, ką apie tai mano mūsų valdžion išrinktieji, be abejo, nepraslys pro akis nepastebėtas straipsnis apie tai, kelintą kartą skiriasi ir vėl tuokiasi kuri nors vietinė žvaigždutė arba kaip vangiai naujieji seimūnai renkasi savo valdžios pažymėjimų atsiimti. Internete rasime teatrų repertuarus, autobusų maršrutus, neišeidami iš namų galėsime pasitikslinti oro temperatūrą prie Viduržemio jūros ar lėktuvo skrydžio laiką, jei ruošiamės ten keliauti, palydovinio ryšio pagalba galėsime iš paukščio skrydžio aukščio nevaržomai apžiūrėti savo namo stogą, kiemą, netgi medžius suskaičiuoti šalia. Garbė tam, kas sugalvojo video pokalbių ryšį, tai dabar bet kuri močiutė, maišydama sriubą ant viryklės, gali tuo pačiu džiaugsmingai plepėti su vaikaičiais, esančiais anapus Atlanto.

Net ir lietuviškas problemas galim išspręsti patogiai drybsodami ant sofutės. Mūsų paslaugoms bet kokios internetu leidžiamos operacijos – galime sumokėti mokesčius, iš kito pasaulio krašto parsisiųsdinti norimą prekę, parašyti laiškelį draugui, gyvenančiam anam gatvės gale ar nusiųsti mylimam žmogui gėlių puokštę. Pažinčių portalai taip pat be darbo nesėdi, aktyviai siūlo, bet ir paklausa nesiskundžia…

Va, pastaruoju metu sužinojom, kad, bręstant naujai ekonominei krizei, bankai sujudo, siūlo tautiečiams išpurtyti visas kojines namuose ir nešti savo pinigus atgal į terminuotus indėlius, dar ir palūkanų procentus didesnius prideda. Jei atsitiks kokia bėda, pinigėliai bus grąžinti 100%, juk įsigaliojo nauja indėlių draudimo tvarka. Tik ar mes esam užtikrinti tuo saugiu laikotarpiu? Labai norisi tikėti. Nors jau tiek kartų buvom apgauti, suvedžioti ir palikti likimo valiai…

Manau, kad ilgainiui prigis ir išpopuliarės konsultacijos internetu su šeimos gydytoju. Vis vien mes dažniausiai gydomės patys, žinom visus mums tinkamus vaistus, beliks tik, kad gydytojas patvirtintų mūsų nuomonę. Taip sutaupysime laiko ir nervų bevarstant poliklinikų duris.

Taip, internetas – galinga jėga. Bet atidžiau apsidairykime – jis baigia užvaldyti mus, jis virsta energetiniu vampyru, jis vagia mūsų laiką, jausmus, saldaus miego minutes. Mes dūstam be interneto, jei kurią dieną nepanaršom virtualioj erdvėj, mes neramiai dairomės, tuksi nuojauta, kad kažkas atsitiko be mūsų žinios, kad mes kažką praleidom, gal pamiršom… Šis tarptautinis voratinklis neturi valstybinių sienų, jam nesvarbu tautybė ar odos spalva. Sumaniai paruošęs skanų jauką, jis pamažėl įtraukia mus į savo pinkles…

Pagalvokim ir prisiminkim, kada paskutinį kartą buvom susitikę su senu ir mielu jaunystės dienų bičiuliu? Šiaip sau, be progos. O su tolimu giminaičiu iš kito Lietuvos pasviečio? Geriausiu atveju parašom jam elektroninį laišką su neprašančiu atsakymo klausimu „kaip gyveni“, na, dar švenčių proga tam pačiam internete susirandam virtualų atviruką su banaliais, niekam nežinomo autoriaus sugalvotais žodžiais, o juk visai neseniai džiaugdavomės gavę mielą popierinį laiškelį su pažįstama rašysena išvedžiotais, o dėl to ir mielais žodžiais.

Jau ir artimi žmonės šiandien susitinka vienam dideliam giminės rate tik kurio nors laidotuvėse. Aprauda mirusįjį, pasidžiaugia viens kito išstypusiais vaikais ar anūkais ir vėl išsiskiria kuriam laikui su nebyliu klausimu mintyse „kas sekantis?“ Mano atmintyje dar gyvi vaikystės prisiminimai, kai po atlaidų į močiutės sodybą kaime sugužėdavo arti šimto giminaičių su pačiais mažiausiais ant rankų, netilpdavo visi gryčioj, kieme tiesdavo stalus…O, kokia būdavo šventė! Nes visi artimai giminiuodavosi, žinojo viens kito bėdas ir džiaugsmus.

Ar pastebėjot, kad mūsų namai tapo didesni ir mes turim daugiau patogumų, bet mūsų pačių liko mažiau, nes namų dydis mus užgožė. Šiuolaikinės technologijos mums davė daugiau informacijos, tačiau sužlugdė norą patiems mąstyti ir kurti, mes įgavom daugiau teisių, bet praradom dėmesį vertybėms, mes skiriam didžiules lėšas užterštos aplinkos valymui, tačiau vis daugiau teršalų nusodiname savo sugrubusiose sielose.

Kada paskutinį kartą paėmėm į rankas knygą, aplankėm nusenusius tėvus, padėjom negalios ištiktam – retorinis klausimas… Šiandien laisvai galim skraidyti į tolimiausius pasaulio kampelius, o ar pažįstam visus savo namo kaimynus? Atlyginimų vidurkis padidėjo, o ar kas suskaičiavo kiek kartų išaugo skyrybų skaičius? Tauta sensta, gimstamumas ženkliai mažėja, beje, ir gimusius čia, tėvų ir protėvių žemėje, mes išvežam gyventi svetur, nes ten duona šiandien yra skalsesnė, mes išmokom labai skubėti ir visai pamiršom laukti.

Tokia šiandien kasdienybė ir tokia mano nuomonė.

Šiuolaikinė technologija leidžia jums skaityti šitą straipsnį arba ramia sąžine išmesti jį į šiukšlių dėžę…

Pagarbiai, Danutė

VISŲ ŠVENTŲJŲ DIENA

Na štai. Niekaip nenuslėpsi senatvinių užsimiršimo požymių, nors ir kaip besistengčiau protingai ir mandrai Jums kasdien kažką parašyti. Vakar su didžiausiu užsidegimu parašiau tokį pakankamai filosofinį rašinuką apie Vėlines, o šiandien rytą su tokiu pačiu stipriu nusivylimu supratau, kad Vėlinės juk šiandien, o vakar buvo Visų Šventųjų diena.

Na, gerai, prisipažinsiu, jog nusivylimas nebuvo toks jau stiprus. Tiesiog akimirką nusiminiau ir tiek. Aš stengiuos į viską optimistiškai žiūrėt ir nekreipiu per daug dėmesio į tokias klaidas. Mano vaikai ir anūkai ne ką mažiau klysta, užsimiršta ir taip toliau. Taigi, mums vyresniems tai reiktų tik dar labiau atleisti.

Vis dėl to didelio nusižengimo nepadariau. Tiek Vėlinės tiek Visų Šventųjų diena yra skirtos pagerbti mirusiesiems. Tačiau lapkričio pirmąją reikėtų minėti mirusiuosius šventuosius, o lapkričio antroji skirta visų mirusiųjų pagarbai.

Mūsų laikais labai sunkus uždavinys yra kalbėti apie šventą žmogų. Pats žodis „šventas“ yra praradęs aiškią prasmę ir labai keistai prapuolęs mūsų kalboje. Ar jūs galėtumėte ką nors įvardinti, kas Jūsų gyvenime būtų šventa? Kuomet mes kalbame apie nežemiškus, mus stebinančius dalykus mums lengviau ir suprantamiau naudoti tokius žodžius kaip „nerealus, „kietas“, „fantastiškas“, „superinis“, „šūstras“ ir pan.

Šventas žmogus yra fenomenas. Nežinau ar juo gimstama ar galima tapti, patyrus nušvitimą, tačiau visa tai yra didžiulis ir mums nesuvokiamai glaudus santykis su Dievu. Šie žmonės yra panašūs į Dievą. Tobulai atsidavę žmonėms, Dievui, bet pamiršę save. Tačiau ar įmanoma su daugeliu kalbėti apie Dievą, dieviškumą? Kaip ir šventumo atveju, mes labai prastai suvokiame Dievo prasmę. Ar mums reikia Jo, ar pasigendame mes Jo?

Na, nelabai. Pratesiu savo vakarykštes mintis. Ir priminsiu, jog mes nesustojame šiuolaikiniame gyvenimo tempe ir mąstymo sraute pirmiausiai dėl savęs. Dėl ko tiek daug nerviškai ir psichiškai išsekusių žmonių? Juk mes savęs netausojame ir nuvarome iki tokios ribos, iš kurios be pasekmių negįžtame. Nesustojame dėl šeimos, vaikų, tėvų, dėl draugų, dėl gatvėje sutikų žmonių. Tad, kada gi mes galime sustoti dėl kažkokio Dievo?

Mums juk svarbiausia spėti laiku, atiduoti laiku ir pradėti laiku. Nes tuomet viskas gali sugriūti. Tačiau griuvimas prasideda nuo užsimiršimo, o ne nuo atsilikimo nuo terminų. Nuo užsimiršimo nuo savęs, nuo šeimos, nuo kultūros, nuo istorijos, nuo vietos, nuo aplinkos, nuo pasaulio, nuo sustojimo. Gal ir nuo Dievo?