Žymų Archyvai: alkoholis

PARKINSONO LIGA IR MITYBA

parkinsono-liga-ir-mitybaĮ PAGALBĄ LIKIMO DRAUGUI –  PARKINSONO LIGA IR MITYBA

Tinkama mityba neišgydys Parkinsono ligos, tačiau gali sulėtinti jos progresavimą ir palengvinti simptomus. Parkinsono liga sergantieji daugiausiai susiduria su šiomis problemomis:

  • Kaulų retėjimas;
  • Dehidratacija;
  • Vidurių užkietėjimas;
  • Svorio praradimas;
  • Pašalinis vaistų poveikis;
  • Levodopos sąveika su baltymais.

Ką turėčiau valgyti?

Valgykite  įvairų  sveiką maistą, pasirinkdami produktus iš įvairių maisto grupių.

Maisto grupės

  • Krakmolingi  produktai.

Kiekvieną dieną į jūsų maisto racioną turėtų įeiti krakmolo turintys produktai pavyzdžiui, duona, bulvės, ryžiai, makaronai, vermišeliai, avižos, dribsniai, krekeriai, skrudinta duona, javainiai.

  • Vaisiai ir daržovės.

Valgykite vaisius ir daržoves 5 kartus per dieną. Jie gali būti švieži, šaldyti, džiovinti arba konservuoti.

  • Pieno produktai.

Valgykite pieno produktų kiekvieną dieną. Jogurtas bei neriebus sūris yra geri kalcio šaltiniai.

  • Mėsa, žuvis ir kiti šios grupės produktai.

Valgykite patiekalus iš raudonos arba baltos mėsos, baltos arba riebios žuvies. Tinka  kiaušiniai, pupelės, ankštiniai augalai, riešutai ir žemės riešutų sviestas. Aviena, jautiena, kiaušiniai, pupelės ir ankštiniai augalai yra geriausi geležies šaltiniai.

  • Riebalai ir saldumynai.

Šiuos maisto produktus reikėtų  vartoti saikingai.

  • Skysčiai.

Labai svarbu gerti daug skysčių – nuo aštuonių iki dešimties puodelių  vandens kiekvieną dieną. Vaisių sultys, arbata, kava, pienas, sultingi vaisiai  taip pat padidins skysčių kiekį.

Toliau skaityti PARKINSONO LIGA IR MITYBA

ALKOHOLIS RUGSĖJO 1-ĄJĄ

alkoholis-rugsejo-1Po dviejų metų pertraukos šiemet vėl bus galima prekiauti alkoholiu viešojo maitinimo įstaigose rugsėjo 1-osios dienos proga – restoranuose, kavinėse, baruose ir pan. – šiandien skelbia žiniasklaida.

Verslininkams tai tikriausiai džiuginanti žinia. Nors, tiesą sakant, nenusiminiau ir aš. Kodėl? Visą gyvenimą maniau, kad draudimas žmogui nei kultūros, nei žinių („nežaisk, eik mokytis“), nei mokėjimo atsirinkti tikrąsias vertybes neprideda. Man tėvai nieko kategoriškai nedrausdavo: visuomet buvo padėta saldainių ant stalo, niekuomet jų niekas neslėpė, taip pat visada buvo atviras šaldytuvas (tėvai, pasirodo, užrakindami šaldytuvus auklėja savo vaikus, kad šie „saikingai“ valgytų), leidavo paragauti alkoholinių gėrimų. Ir nekūrė iš to kažkokios paslapties, kuri labiausiai ir paskatina jaunimą išbandyti svaigalus, rūkalus ar kitas narkotizuojančias medžiagas. Ir kas iš manęs išaugo? Nesigirsiu – negražu – tačiau pasakysiu tik tai, kad priklausomybės nuo panašių dalykų neįgijau (nusispjaunu tris kartus per petį) ir išmokau viską vartoti gana saikingai.

Toliau skaityti ALKOHOLIS RUGSĖJO 1-ĄJĄ

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJA

Palaidojom šešiolikmetį – nusižudė.  Jaunas, gražus, gyvybingas ir kūrybingas žmogus. Pasiturinti ir tvarkinga šeima, visos durys į ateitį atviros. Liko gitara ant sienos ir kraują stingdantis motinos klyksmas prie kapo duobės. Diena buvo tokia pati kaip ir kitos, tekėjo ir leidosi saulė, juokėsi žmonės ir žaidė vaikai. Tik vienu žmogučiu liko mažiau.

Savižudybė – tai aktas, kurio metu asmuo savo paties valia pasitraukia iš gyvenimo. Statistikos departamento duomenimis Lietuvoje 100 tūkstančių gyventojų tenka 30,4 savižudybės, iš jų žymiausią dalį susirenka vyrai, netoli atsilieka moterys, kas skaudžiausia, netgi ir vaikai.

Vyresniame ir ypač senyvame amžiuje atsiranda sveikatos sutrikimai, neišgydomos ligos, su tuo susijusios piniginės problemos, bedarbystė, iš to išplaukianti depresija… Dažnai visos bėdos bandomos skandinti alkoholyje, kuris tik laikinai atjungia protą nuo skaudžių gyvenimo grimasų. Išsiblaivius, ko gero, būna dar blogiau…

Toks suaugusiųjų balansavimas ties bedugne, be abejo, persiduoda namiškiams ir ypač nepilnamečiams. Kritinis paauglystės amžius ir šiaip jauną žmogų paverčia jautriu nervų kamuoliuku, kurį nuolat supa isteriškos suaugusiųjų pasaulio dogmos. Jaunuoliai dažnai jaučiasi nesuprasti, neįvertinti tėvų, mokytojų ar draugų. Kas priverčia juos pakelti ranką prieš save? Priežastys įvairios – narkotikai, patyčios mokykloje, vis dažniau pasireiškianti seksualinės orientacijos problema, neteisingai suprastas ir įvertintas meilės jausmas, neplanuotas nėštumas, nesutarimai su tėvais, stresas, psichologinis krūvis.

Savižudybės jaunimo tarpe – rimta šiuolaikinės visuomenės problema.

Kodėl žmonės ryžtasi tokiam žingsniui – ar tai jau seniai subrandintas planas, ar akimirksnio išdava, parodanti silpnąsias vidaus pertvaras, nemokėjimą prisitaikyti prie esamų sąlygų? O gal tai savotiška protesto banga?

Sukurtas mitas, kad tas, kuris kalba apie savižudybę, niekuomet nesižudo, neturi jokio pagrindo. Žmogus, nusivylęs gyvenimu ir galvojantis iš jo pasitraukti, bando apie tai užsiminti savo artimiesiems, galbūt net pats to gerai nesuvokdamas, tik užuominomis, simboliais. Baisiausia, kad aplinkiniai priima tai kaip nusikalbėjimą ar nevykusį pokštą. Kodėl, jau atsitikus nepataisomai nelaimei, visi tarsi atsitokėja ir prisimena paskutiniuosius ir dažniausiai lemtingus išėjusiojo žodžius ar veiksmus? O gal reikėjo tik išklausyti, gal situacija nebuvo tokia beviltiška…

Savižudybių skaičiumi išsiskiria bene visos posovietinės valstybės ir Lietuva nėra išimtis. Lietuviai vis dar per mažai dėmesio skiria savo dvasinei būsenai. Nėra laiko, nėra noro ar tiesiog nepasitiki sielos gydytojais? Juk yra nemažai susikūrusių psichologinių tarnybų, kurios privalėtų teikti pagalbą krizės sujauktiems žmonėms, tačiau ar visada mes randam kelią pas psichologą? Galiausiai ar visada jis mums padeda? Gal vis tik didesnė ir jaukesnė psichologinė atmosfera turėtų būti šeimoje, įprastomis namų sąlygomis, tėvų ir vaikų bendravime, o ir pačių tėvų tarpusavio elgesyje, gal tuomet ir krizių mažiau patirtume.

Kažkada spaudoje šmėstelėjo mintis, kad savižudybių sumažėjo griežtesnio valdymo metais, kai buvo stipriai apribotas alkoholio vartojimas. Gal ir tiesa. Gal blaivų protą rečiau susuka depresija ir mažiau atsiranda slogių minčių. O gal žmonės tapo lepesni, gyvenimo negandų neužgrūdinti. Juk, kai skaitome apie lietuvių tremtinių išgyvenimus Sibiro ledynuose, neužkliūna savižudybių teorija, gal tada buvo kitokia gyvenimo vertinimo sistema, gal kaip tik mums šiandien ir trūksta anų laikų vertybinių pagrindų, kurie galėtų būti atsvara susidūrus su kasdienėmis problemomis?

Tai mano nuomonė.

Danutė