Žymų Archyvai: aktorė

PAGALBA YRA ČIA PAT

Sapnavau šiąnakt sapną – kad sunkiai sergu, esu viena, uždaryta savo namuose it kalėjime… Pasaulis ir jo gyventojai kažkur už sienos – toli ir nepasiekiami… Aš jaučiuosi baisiai vieniša, niekam nereikalinga ir apleista, ir man taip baisu… jaučiuosi, tarsi, būčiau erdvėlaivio keleivis, išėjęs į atvirą kosmosą ir atitrūkęs nuo laivo… o pasaulis lyg tas laivas tolsta nuo manęs… Aš lieku viena begalinėj, šaltoj ir bauginančioj erdvėj… Ir aš meldžiuosi, ilgai ir karštai  meldžiuosi: „Viešpatie, padėk man, nepalik manęs vienos, maldauju, nepalik…“

Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"
Pro šalį plaukė valtis, iš jos žmonės šaukė: "Eikš greičiau į valtį, juk matai - vanduo kyla!"

Staiga suskamba skambutis. Atidarau duris, o už durų stovi nepažįstamas jaunas vaikinas, akys jo mėlynos mėlynos ir tokios gilios… „Laba diena“,- sakau. „Ko norėsit?“  „Laba diena“,- sako. „Atėjau būti su tavim. Nuo šiol aš tavim rūpinsiuos ir tau visur padėsiu.“ Ir šypsosi man tokia gera šypsena… O man mintyse vienu metu tarsi krioklys visas srautas minčių: Man? Padėti? Nesupratau! Kas jis? Iš kur jis? Jis manim rūpinsis? Kodėl? Aš jo juk visai nepažįstu! Ko jis nori? Matyt, pasinaudoti manim! Gal nori mano turto? Ir ką žmonės pasakys? Sakys, va, kokį jauną meilužį įsitaisė! Akių neturėsiu kur dėt…

„Ačiū, bet man jokios pagalbos nereikia!“- net nepajutau, kaip iš lūpų išsprūdo atsakymas. Vaikinas nieko neatsakė, tik tebežiūrėjo į mane tom giliom akim… Ilgai nelaukus, uždariau duris… Tebestovėdama už uždarų durų, klausiausi besileidžiančio žemyn nepažįstamojo žingsnių… Kai trinktelėjo laiptinės durys, man, tarsi, kas per širdį dunkstelėjo… ir staiga išgirdau tėviškai priekaištingą balsą „Juk tu prašei manęs pagalbos!…“

Toliau skaityti PAGALBA YRA ČIA PAT

LIUDMILOS GURČENKO ATMINIMAS

Kartais stebiuosi, kodėl draugauki.me puslapiuose niekaip neapsigyvena temos, kurios atrodytų turėtų jaudinti ir kviesti išsisakyti kiekvieną mūsų kartos žmogų. Tačiau kiekvieną tokį pamąstymą palydi tyla autorių skiltyse, tyla komentaruose, forume taip pat nedrąsu pasisakyti (?). Tačiau žuvis pradeda gesti, jei gerai pamenu, nuo galvos. O jeigu jos nėra arba, tiksliau sakant, retai lankosi, tai kuo dėtas skaitytojas, kuriam šis tinklapis pramoga? Prisipažįstu, kad esu notolęs – nėra ko slėpti. Dirbame intensyviai prie kalbeki.me antrojo rimto atnaujinimo, taip pat jau galvojame apie draugauki.me patobulinimus. Tai štai tokia kasdienybė.

O šioje kasdienybėje visai neseniai įvyko vienas liūdnas įvykis – meno pasaulis ir gerbėjai neteko vienos talentingiausių visų laikų Rusijos aktorių Liudmilos Gurčenko. Neabejoju, kad kiekvienas turime savo nuomonę apie šią įvairiapusę menininkę ir nepaisant šios nuomonės kiekvienas pripažįstame jos talentą. Siūlau pasižiūrėti ištrauką iš filmo „Karnavalo naktis“, po kurio dainininkė ir aktorė Liudmila Gurčenko tapo pavydėtinai populiari ir pradėjo intensyvią, visą gyvenimą trukusią koncertinę veiklą: