Žymų Archyvai: Akropolis

KRIZĖ

Ištvėrusi atgailaujantį Advento pasninkavimą, nuoširdžiai, iš visos dūšios kibau į šventinius Kalėdų patiekalus, vaišinau užsukusius svečius, po to ir pati susiruošiau kalėdojimo egzekucijai per gimines ir pažįstamus.

Praėjo, nudundėjo pirmasis šventinis etapas, surūšiavau likučius šaldytuve bei krizės apimtoje piniginėje ir kuriam laikui palikau viską ramybėje, tegu pailsi nuo mano įsikišimo. Visai kaip prasto humoro eilėraštyje: „…nusiaubtas miškas ir skrandžio bėdos – tai tokios mūsų ir jūsų kalėdos…“

Krizė… Vis dažniau ir garsiau išgirstu šitą žodį. Kalėdinio aguonpienio likučius besriubčiojant, vizijose gali iškilti slibinas devyngalvis ar ciklopas vienaakis…

Bet maniškėje kalėdinio maratono nualintoje galvoje atsigamina gan ryškūs vaizdiniai iš dovanų medžiojimo laikotarpio. Didžiojo bumo įkarštyje, vidury šventos darbo dienos užsukau į Akropolį. Žmonių tiršta, skruzdėlyne gyventi laisviau… Taip ir nesupratau – ar visi bedarbiai prieš šventes, ar visiems ant visko nusispjauti? Padariau išvadą – tikriausiai tai ir yra pirmas krizės požymis.

Susidomėjau siūlomais dovanų čekiais. Minimali suma 50 litų. Kadangi prie kasos stovi ne tokia jau maža eilutė, turiu laiko pasismalsauti kiek žmonės tų čekių perka. Ogi bent 5-6! Jei tuos skaičiukus padaugint iš visų, stovinčių eilėje… Iš tiesų nemanau, kad perkama už paskutiniuosius, iš kojinės iškrapštytuosius. O dar žmonės nori ir pramogų -perka bilietus į šventinius renginius, į koncertus. Taip pat ne vienetais, po keletą.  Ar tik ne antrąjį krizės požymį atradau…

Panašią situaciją mačiau prieššventinį savaitgalį apsilankiusi ne viename didesniame prekybos centre. Prie kasų nusivinguriavusiose eilėse žmonės rymojo pasirėmę ant vežimėlių pavargę, sukaitę, išsinėrę iš šiltų striukių. Vežimėliai su kaupu prikrauti produktų, o ypač gėrimų. Dėžėmis. Visko reikia, viską tempiam į namus. Kodėl gi ne – juk krizė artėja…

Tos nuolatinės kalbos apie artėjančią krizę ir būsimus jos padarinius taip įsismelkia į smegenis, kad nejučiom diržą imi veržtis savanoriškai, nors dar praeitą savaitę papildomą skylutę teko padaryti. Jeigu tau kasdieną kala, kad krizė jau čia pat, už Naujųjų slenksčio, tai nori ar ne, bet patiki tuo. Gal reikėtų, kad krizę pirma pajustų aukštai sėdintys mūsų išrinktieji, prieš rinkimus liežuvius medumi tepę ir aukso kalnus žadėję, o dabar nesugebantys savo apetito pažaboti ir į realybę pažvelgti. O juk bendrom jėgom lengviau būtų, jei ką…

Ne viena jau tokia ar kitokia krizė žmonijos raidoje buvo, reik manyti, kad dar ir bus, kol žmogus gyvuos. Krizės ateina ir praeina su savo priežastimis ir iš jų išlendančiomis dygliuotomis pasekmėmis. O štai žmogus lieka. Ir lieka įskaudintas ir vienas. Visai kaip tas kaimas kryžkelėj…

Tai tik mano nuomonė.

Danutė

„AKROPOLIS“ – MIESTO ŠIRDIS

Žinot, kiekvieną kartą apsilankęs „Akropolyje“, pasijuntu kaip anksčiau pasijusdavau atvykęs į stotį. Kas miega ant suoliukų prieigose, kas ilguose koridoriuose parsidavinėja už nedidelę kainą arba apskritai ieško pirmosios meilės, kas perpardavinėja truputį brangesnes „maisto“ ir „energijos“ prekes, kurios nepapuola į Maximos lentynas, kas svirduliuoja ir griuvinėja ant visų iš eilės praeivių, kas netradiciniais būdais tenkina seksualines fantazijas ir t.t.

Šie suminėti įvairaus elgesio šeimininkai pasižymi labai plačia amžiaus amplitude. Girtų čia sutiksi ir vaikų ir senių. Tas pat ir su kitų „specialybių“ atstovais. Tad, kokios išvados brangieji?

„Akropolis“ tampa Lietuvos miestų širdimi, smegenimis ar dar kokiu svarbiu organu. Nežinau, kokiu konkrečiai, tačiau svarbiu, labai svarbiu.

Prekybos centras tarsi atspindi verslo valdymo ir teorijos viršūnę. Žmonių psichologija yra taip gerai išnagrinėta, kad jiems duodama viskas vienoje vietoje, pakankamai kokybiškai ir nuolat (parduotuvės, kavinės dirba labai ilgai). Šis verslo modelis sugeba pritraukti visas socialines žmonių grupes: vaikai, benamiai, verslininkai, prostitutės, jaunimas, senjorai ir t.t. Tėra vienintelė miesto urbanistikoje vieta, kurioje susirenka tiek daug visiškai skirtingų žmonių – stotis.

O kas nutinka, kai susirenka tiek daug skirtinų žmonių vienoje vietoje? Daugėja nesusipratimų, konfliktų ir prievartos. Mano bičiulio anūkę, vaikščiojusią su draugėmis „Akropolyje“ jau ne kartą stumdė, užgauliojo įvairaus plauko paaugliai.

Verslas, žinoma, triumfuoja. Čia lankosi galime sakyti visi žmonės. Tačiau pačius žmones tai veikia dvejopai. Žinoma, jie patenkinti, kad gauna daug prekių ir paslaugų vienoje vietoje, bet kartu patiria didžiulį diskomfortą, stresą ir kitokias neigiamas emocijas dėl to paties dydžio, gausos, šurmulio, spalvų ir triukšmo. Turbūt daugelis girdėjote panašiai besiskundžiančius po apsilankymo šiuose gigantiškuose miesto traukos centruose. Turime išmokti kažkokiu būdu prisitaikyti.

„Akropolis“ – fenomenas veikiantis ir sudėtingas. Ateityje būtinai panagrinėsime jį giliau.

AKCIJŲ MEDŽIOKLĖ!

Sveiki,

Šį kartą noriu įtraukti kuo daugiau Jūsų, mieli DRAUGAUKI.ME lankytojai, į pokalbį ir diskusiją. Tai galėsite padaryti apačioje straipsnio suradę ir paspaudę „Komentuoti“ mygtuką. Tiesiog norisi mažiau dėstyti savo nuomonę, kuri kai kam jau galėjo šiek tiek ir įkyrėti. O tema yra tokia: akcijos ir nuolaidos maisto bei kitoms prekėms. Sakoma, kad pensininkai – tai tie žmonės, kurie turi laiko ir vaikšto iš vienos parduotuvės į kitą, ieškodami, kur pigesnis vienas produktas, o kur kitas. Ar daug tam skiriate dėmesio Jūs, ar ieškote akcijinių prekių ar nelabai? Kuris Jums prekybos tinklas patinka labiausiai: Maxima, Rimi, Norfa, Iki, Samsonas? Ką manote apie didžiulius laisvalaikio ir prekybos centrus kaip „Akropolis“?

Aš tik pasistengsiu pateikti keletą aktualesnių problemų, apie kurias išgirdau visai neseniai, šiomis dienomis. Ta pati Genutė, mano kaimynė, jau trečius metus esanti pensijinio amžiaus man papasakojo vieną ne visai linksmą istoriją. Kaip ir daugelis žmonių, Genovaitė turėjo įvairių prekybos tinklų nuolaidų korteles. Tačiau per vieną savaitę neteko net dviejų iš jų. Neteko jų skirtingų prekybos tinklų parduotuvėse, tačiau tokiomis pačiomis aplinkybėmis: tiesiog prie kasos, atsiskaitydama už prekes. Pavyzdžiui, prekybos centre „IKI“, pasakoja Genutė, ji prisimena kaip kasininkė atiduodama grąžą nuolaidų kortelę padėjo ne kartu su pinigais, bet kažkodėl atokiau nuo kliento. Paskui ją eilėje stovėjo, žinoma, kiti žmonės. Kol krovėsi daiktus Genutė pamiršo apie kortelę, tačiau tuo pat ją prisiminė šiek tiek paėjusi nuo kasos. Grįžus prie kasos, kasininkė paaiškino, kad kortelės jau nėra ir kad gal kas bus paėmęs. Parduotuvėje „Norfa“ įvyko dar įžūlesnė situacija. Mūsų herojė buvo padėjusi kortelę ant prekystalio. Akimirkai nusisuko paimti maišelio pirkiniams, o atsigręžusi mato, jog kortelės nebėra. Kasininkė teigia nieko nemačiusi ir kaltino pirkėjus stovinčius užnugaryje. Iš tiesų keista situacija. Galbūt ir Jūs buvote papuolę į panašią padėtį? Tiesa sakant, sunku paaiškinti tokį faktą. Galbūt kasininkės bando nugvelbti korteles ir vėliau antrą kartą parduoda jas ar atiduoda pažįstamiems, draugams. Jas galime įtarti vien dėl to, kad kortelės dažnai nepakuojamos į jokį apsauginį popierių ar plėvelę. Galbūt pasitaiko ir nesąžiningų pirkėjų, kurie nutaiko momentą, kuomet būname ne tokie budrūs. Tačiau dvi kortelės per savaitę tai tikrai nemalonus atvejis.

Kita situacija. Turiu pažįstamą pensininką Mykolą, kuris šiuo metu priverstas leisti dienas dėl ligos namuose. Išgirdę apie TELE2 reklamuojamą pokalbių planą pensininkams, nutarėme sudaryti sutartį neišeidami iš namų, juo labiau, kad TELE 2 turi internetinę parduotuvę, o mano draugas negali judėti. Paskambinę šio ryšio tiekėjo informacijos telefonu pasiteiravome ar galime sudaryti sutartį internetinėje parduotuvėje. Atsakymas buvo toks „Kokioje internetinėje parduotuvėje?“. Tikriausiai komentarų nereikia? Žmogus, dirbantis „TELE 2″ ir informuojantis apie šios įmonės paslaugas, nežino, kad yra galimybė apsipirkti internetu. Tačiau mums pavyko įrodyti, kad visgi ši parduotuvė yra! Tuomet mums buvo paaiškinta, kad pensininkams negalima ja pasinaudoti ir reikia būtinai atvykti į kokį nors „TELE2″ padalinį su pensininko pažymėjimu. O ką daryti mūsų Mykolui?

O pabaigai viena linksmesnė mintis, kurią išgirdau gatvėje iš nuotaikingai nusiteikusių senjorų: „Aš tai neturiu nieko prieš besibaigiančio galiojimo prekes. Galiojimas baigiasi, bet mes užgrūdintais pilvais. Nei mums pučia pilvą nei mes viduriuojam.“

Taigi, mielieji, pasidalinkite savo įspūdžiais, kuriuos patiriate apsipirkdami ar naudodamiesi paslaugomis. Galbūt įmonių administracija, paskaičiusi šiuos komentarus, atkreips dėmesį į jų darbuotojų dažnai rodomą nepagarbą Lietuvos senjorams.